Viskas, kas yra Blado

Jurgis Kunčinas. Pjūti fjūūt! Arba Netiesų dvaras. Vilnius, LRS leidykla, 2004, 230 p., 1500 egz.

Walteris Benjaminas yra sakęs, jog "fotoaparatas šiandien nesugeba užfiksuoti nuomojamo namo ar šiukšlių krūvos, jų netransformavęs. Ką jau kalbėti apie upės užtvanką ar elektros kabelių gamyklą: jų akivaizdoje fotografija gali tik pasakyti: "Kaip gražu." Stilinga, tobula technika jai pavyko pasigėrėjimo objektu paversti net ir patį baisiausią skurdą".

Jurgio Kunčino romanas "Pjūti fjūūt! Arba Netiesų dvaras" verčia gėrėtis tarybine tikrove (ir, aišku, baisiausiu to meto skurdu). Rašytoją visada traukė nefotogeniški objektai, jis neretai kreipė objektyvą (kitaip tariant, plunksną) į "dugno" personažus ir su jais nutikusias brutalias ir nelaimingas istorijas.

Aišku, Jurgis Kunčinas nėra pirmasis, "Smienos" fotoaparatu bandęs užfiksuoti tarybinį laikotarpį. Rašytojo plunksnos broliai M. Sluckis, V. Petkevičius, J. Avyžius, V. Bubnys, A. Pocius ir kiti jau ir anksčiau dėmesio vertu objektu laikė "kraupią tarybinio meto politinio ir socialinio gyvenimo atmosferą". Kartais jie ją idealiai nukopijuodavo, tačiau kopijos ne visuomet išeidavo gražios. Jose vaizduoti pokario kaimo vaizdai taip ir liko nespalvotomis (vieni herojai balti, kiti juodi), menkai transformuotomis fotografijomis. Pasitelkęs (auto)ironijos prietaisus J. Kunčinas sugebėjo įsprausti keletą švelnesnių spalvų.

Savo stilistika ši knyga neišsiskiria iš kitų J. Kunčino knygų. Forma ir stiliumi, jungiančiu groteską ir švelnų romantizmą, ji tęsia ankstesnių rašytojo knygų liniją. Knygos idėją galima sutraukti į literatūrinę formulę: lyrinė nuotaika absurdo atmosferoje. Pasakojama pirmuoju asmeniu, dominuoja ironiškas požiūris į tarybinį laikotarpį (knyga prasideda 1941 06 22, o baigiasi pirmaisiais Nepriklausomybės metais), itin ryškūs moterų portretai ir jų visų patirtis, kad pasaulis – pilnas vyrų ir kad su šiuo faktu kažkaip reikės dorotis.

Ir nors provincija yra savotiškai žavi ("vieškelio vingis, krūmai, giria tolėliau, aplink ąžuolą snukius į žolę sukišusios avys"), tačiau visgi neblėstančią šlovę J. Kunčinui užtraukė miestietiškos istorijos iš knygų "Blanchisserrie, arba Žvėrynas–Užupis", "Bilė ir kiti. Amžininko užrašai", "Tūla", kurių veiksmas rutuliojasi Vilniuje. Kas atsitinka J. Kunčinui išsiruošus į provinciją?

Išvažiavimas iš Vilniaus į gamtą, deja, duoda kiek nesunokusį literatūrinį vaisių. Atsidūręs provincijoje, J. Kunčinas akis į akį susiduria su Lietuvos gamta ir provincijos proletariatu: paprastais kaimiečiais, felčerėmis, girininkais, kaimo bibliotekininkėmis. Nepaisant autoriaus kultūrinių horizontų, perkąsti storą gamtinių charakterių odą jam nelengva (toks, žinia, ir yra gamtos bei kultūros santykis). Gal dėl to, kad slegia mintis, kad po šia stora oda nieko nėra? Perfrazuojant Roland’ą Barthes’ą, būtent tokia yra "kairiųjų jėgų" prigimtis. "Engiamųjų kalba visada skurdi, monotoniška, susijusi su jų tiesiogine gyvenimo veikla; jų skurdo mastas yra jų kalbos mastas". Tad Netiesų dvare ne pagal savo luomą gyvenančio intelektualaus recidyvisto Blado Klero paveikslas – dirbtinokas. Ne todėl, kad autoriui trūko išmonės ir fantazijos, bet todėl, kad "engiamieji turi tik vieną ir visada tą pačią kalbą; metakalba engiamiesiems – nepasiekiama prabanga".

Tačiau daugiau ar mažiau neįtikėtinos herojų kalbos ir veiksmai veikiausiai nėra pagrindinis Kunčino objektas – siužetas greičiau yra rašytojo eksperimentavimo su romano forma padarinys. Juolab kad šia prasme J. Kunčinui pavyko pasiekti šį tą nauja. Tai romanas be linijinės eigos ir, tiesą sakant, be pabaigos, konstruojamas Blado Klero atminties pagrindu. Atmintis, matyt, ir yra svarbiausias knygos objektas.

Atmintis pasižymi keliariopomis savybėmis: ji arba dingsta visiems laikams, arba "išmeta" praeities įvykius be jokios chronologinės tvarkos. Atrodo, kad antrąją atminties savybę atspindi knygos skyrių žymėjimas. Pirmasis skyrius pažymimas 1/49, o knyga baigiama skyriumi 50/0. Skaitant nuo pradžios, pirmasis skaičius didėja, o antrasis – mąžta. Taigi knygą galima pradėti skaityti ir nuo paskutinio puslapio.

Blado gyvenimas sudėtingas: jį persekioja kontrabandininkas Feliksas, sužeidžia Puodžiukas, jam tenka pabūti Pataisos darbų kolonijoje ir susidraugauti su Kotryna Merkiniete. Būtasis laikas knygoje išreiškia tam tikrą tvarką, jis yra kūrinio saugumo dalis. Bladas revizuoja "savo prašuoliuotus ir žingine nutipentus metus", kartais krimsdamasis, kad visko nespės papasakoti, kad "įvykiai, būsenos, reakcijos, nauji, senuosius užgožę įvykiai stumdosi kaip avys garde", kad sužadinti atmintį "reikalingas ne vien šventas noras, bet ir įgudimas, pakantumas bei nuoseklumas". Blado atmintį sėkmingiausiai žadina jo kelyje pasipainiojusios moterys ir jas lydintys kryptingi prisiminimai. Iš ikikotryninio laikotarpio – žavus atminties epizodas su sesėmis Pankaitėmis, tragiška istorija su smuikininke, tarnybinis romanas su bibliotekininke Izolda, draugystė su Mile Vanile.

Kita J. Kunčino inovacija atminties užvaldytame romane – metaforiški charakteriai. Pvz., Kotryna Merkinietė tampa tarybinio laikotarpio moters metafora, o Bladas Kleras – vyro. Iškiliausia yra Kotryna, turinti visas stiprios moters savybes: ji tvirta, nuoširdi, be to, padariusi karjerą tradicinėje vyrų srityje – operacinėje. Kiek blankesnis yra Bladas Kleras, jo charakteris nekelia pasitikėjimo: nelabai tikėtina, kad jis galėtų parašyti atvirą laišką LR Prezidentui, žinotų Lietuvos istoriją ar suktų galvą, kaip išgelbėti Lietuvą nuo "skurdo, tamsos ir kraujo".

Paties Blado Klero atmintis, kaip ir gyvenimas, baigiasi. Kruopščiai knaisiojęsis po savo prisiminimus 48/2 skyriuje Bladas pareiškia, jog paseno ("senstu drauge su savo pypke, tirštu tabaku, tyros samanės buteliu, kuris kad ir nebepakelia naiviems žygiams, vis tiek gerokai pagyvina apytaką, praskaidrina kokį prašapusį epizodą iš vėžiavimo, burnojimo prieš Dievą ir valdžią, bėgiojimo maišuose ir lekiojimo padangėse laikų..."). Netiesų dvarelis jau supleškėjęs, Blado memuarai "jau pasiekė pustrečio tūkstančio egzempliorių tiražą", be to, "saulė gula vakarop", o "valtelė mažėja, tuoj pranyks už žalio vingio".

Atminties, kuri visgi pergyvens Bladą, nemarumą simbolizuoja į tolumas plaukianti valtelė.

Šarūnas Monkevičius