Amžinasis gyvybės judėjimas

Remiantis septynių tūkstančių valandų filmuota medžiaga iš kelionių po šimtus vietovių, nusileidžiant net į penkių kilometrų gylį, buvo sukurtas BBC TV serialas "Žydroji planeta", tapęs labai populiariu. Tokia gausybė sukauptos medžiagos prašėsi dar reiklesnės atrankos, labiau apibendrinančio žvilgsnio. Taigi prieš metus kino studijoje BBC Worldwide/Greenlight Media režisieriai Andy Byattas ir Alastair Forthergill sukūrė pusantros valandos trukmės filmą "Deep Blue", mūsų kino platintojų pavadintą "Vandenyno gelmėse". Akivaizdžiai pranokęs savo žanrą dokumentinis filmas pelnytai vadinamas unikaliu. Jis gimė iš šiuolaikinio žmogaus faustiško nerimo – noro nusileisti į pačias planetos gelmes, įsiklausyti, kaip audros ir vėjai siūbuoja jūras, o jų galinga sumaištis neša gyvybę, kurią, anot scenarijaus autorių, "pabudina ir maitina saulės šviesa".

Toje kelionėje po vandeniu nuo "Šiaurės ašigalio iki atogrąžų, nuo koralų rifų iki tamsiausių vandenyno gelmių" pasitelkiama ir intelektuali patirtis, ir įtaigios raiškos formos, ir jas apjungianti, vienijanti muzika, kurią sukūrė žinomas kino kompozitorius George’as Fentonas, o įgarsino vienas žymiausių pasaulio orkestrų "Berliner Philharmoniker". Tad nuo pirmųjų akordų iki paskutinės užgęstančios natos toji kiek vagneriško stiliaus muzika leidosi palyginama su pačiu subtiliausiu "Parsifalio" įrašu, kurį taip pat yra atlikęs šis orkestras.

Filmas "Vandenyno gelmėse" ne ką trumpesnis už G. Mahlerio Devintąją simfoniją. Jis kiek primena ir seną svajonę apie menų sintezę – pasitikėjimas kūrybos tradicijomis čia jungiamas su šiuolaikinėmis technikos priemonėmis, filmo plastika – su garsinėmis charakteristikomis, leitmotyvais, temų pynėmis.

Kamerai žvelgiant iš apačios tarytum padrikos natos į vieną visumą susilekia žuvys ir vėl išsisklaido vandenyno tamsoje. Tai vienas šio mąslaus kūrinio vizualinių leitmotyvų. Filmo autoriai taikliai pasinaudojo romantizuoto muzikinio mąstymo pagrindais. Jie, beje, buvo itin dažnai eksploatuojami kino muzikoje ir jau pakankamai įkyrėjo savo inertiška tėkme, patetika, iliustratyviu to paties R. Wagnerio, G. Mahlerio, R. Strausso suvokimu. Turbūt bėgant nuo tokio supratimo ir atsirado minimalizmas, spektralizmas, o dabar išgirdome ir pamatėme, kaip šiuolaikinėmis priemonėmis juos vėl grįžtama atgal. Kuriama vandenyno visatos misterija: krante susitikusi žemė ir jūra formuoja įtampos pasaulį, kinta potvynių ir atoslūgių nuotaikos, o vandenynų gelmė kviečia įminti gyvybės paslaptis – nuo žūties iki atsinaujinimo…

Stebėjimas ir gebėjimas stebėtis – pagrindiniai tos vaizdo ir garso misterijos kūrėjų ramsčiai. Lakoniškai komentuojami atradimai, stebimasi, kodėl tiek kartų į kosmosą skridęs žmogus taip menkai tepažįsta vandenynų slėpinius… Ten gyvybė prisitaikiusi prie galingo slėgio, ten patys gelmių gyventojai yra šviesos šaltiniai – siūbuojančios keistos būtybės amžinoje tamsoje… Galingi karšto vandens fontanai staiga iškyla sulig šešiolikos aukštų namu iš povandeninės keteros kažkur ties Marianų įduba, kur žydrąsias gelmes pragaru paverčia iš dugno besiskverbiantis nuodingas vandenilio sulfidas. Bet ir čia gausu įvairiausios gyvybės. Bekraštėse vandenyno platybėse, nuolat vyksta kova už būvį. Apie ją byloja ir plėšrus polipų grožis koralų rifuose, ir naktinė grėsmingų jūros gyvūnų medžioklė, ir šešias valandas trunkantis pilkojo banginiuko persekiojimas. Trisdešimties tonų milžinai banginiai skrodžia vandenyną tarsi juodi lėktuvų šešėliai; bombonešių gaudimą primena ir muzikos motyvai. Tolimuosiuose Pietuose, kur dunkso ledkalniai, septyniasdešimties laipsnių šaltyje vėjas ritmiškai sukioja ir lenkia prie ledo pasakiškus karališkųjų pingvinų pulkus. "Kai Antarktidoje baigiasi vasara, visa, kas gyva, traukia į Šiaurę. Lieka tik karališkieji pingvinai", – toks lakoniškas šios scenos komentaras.

Filmo vaizdai kviečia susimąstyti primindami, kad sausuma mūsų planetoje – tai tik nedidelės dėmės beribio vandens platybėse.

Šis filmas, su pertraukomis rodomas Vilniaus kino teatruose jau nuo vasaros, dabar žada apkeliauti visą Lietuvą. Atsisveikinti su juo vis dar nesinori… Gal pagaliau jis ras savo auditoriją, o atitinkamai pristatytas galėtų papuošti ir ne vieną menų festivalį.

Laima Jonušienė