Prievartos jausmas

Scena iš spektaklio "Nėščia tyla" D. Matvejevo nuotr.

Kai pirmą kartą žiūrėjau choreografės Airos Naginevičiūtės spektaklio eskizą "Oronėra", iš kurio ir gimė praėjusį trečiadienį, spalio 13 d., Valstybiniame Jaunimo teatre rodytas šokio spektaklis keistu pavadinimu "Nėščia tyla", buvau keleriais metais jaunesnė. Tada dar nelabai ką išmaniau apie galimas spektaklių žiūrėjimo strategijas: apie galimybę žvelgti į siaubą per estetikos prizmę, aiškiai (bent jau sau pačiai) atskirti meną ir gyvenimą, apibrėžti savo žmogiškas, etines vertybes ir neleisti joms drumsti nesuinteresuoto kritikės žvilgsnio.

Tada kartu su drauge išėjome iš salės – negalėjau žiūrėti į šokėjų iš akvariumo lėtai traukiamas ir ant grindų dusti paliekamas žiopčiojančias žuvis. Esu girdėjusi, kad kartą spektaklio metu vienas žiūrovas pradėjo tįsti ištrauktas žuvis atgal į akvariumą. Tiesa, tąkart spektaklis vyko tokioje salėje, kur žiūrovų ir artistų neskyrė scenos barjeras. Šįkart išėjusiųjų buvo, tačiau bandžiusių gelbėti – ne. Matyt, kai spektaklis vyksta pripažintoje meno institucijoje, visa, kas atsitinka scenoje, esame linkę priimti kaip meną. Kad ir koks keistas, žiaurus ar neįtikėtinas jis būtų, menui atleidžiame tai, ko nenorėtume toleruoti savo gyvenime.

Nežinau, ar šis choreografės sprendimas – spektaklio užbaigimas žuvų agonija – buvo tikslingas ir pagrįstas, tačiau gerbti ją galima vien už tai, kad Naginevičiūtė ne tik sugebėjo parodyti tylą, bet ir pasėjo ją salėje. Spektaklio pavadinimas "Nėščia tyla" kilo iš anglų kalboje vartojamo posakio "pregnant silence", kuris reiškia neišsakytų žodžių pritvinkusią tylą. Būtent tokia tiršta tyla tvyrojo salėje, žiūrovams atsidūrus aiškiai dviprasmiškoje situacijoje, kur susipynė bejėgiškumas, vidinis pasipriešinimas ir noras išlaikyti prestižą savo pačių ar kolegų, draugų akyse ("Negi aš ničnieko nesuprantu apie šiuolaikinį meną?").

Pernelyg žavėtis choreografės gebėjimu išprievartauti žiūrovą, aišku, neverta. "Nėščia tyla" tikrai nėra pirmas pasaulyje spektaklis, tam tikru momentu pavirstantis planuotu ar neplanuotu performansu, kuriame dalyvauja ir žiūrovai. Šiuolaikinio meno istorijoje būta ir humaniškesnių bandymų atspindėti tamsias pasaulio spalvas ir prieštaringai vertinamus reiškinius. Pavyzdžiui, buvusios Jugoslavijos menininkė Marina Abramovič, atlikdama savo akcijas, žaloja ar leidžia žiūrovams žaloti save. Tokio pobūdžio kūrybą vertinu kaip sąmoningą autorės poziciją, kitokį būdą judėti sakralumo link. O Naginevičiūtė pasirenka prievartą žuvų ir žiūrovų atžvilgiu. Choreografė pasinaudoja Vakaruose susiformavusia "žaizdos kultūra", kuriai būdingas kolektyvinis susitelkimas į šoką, traumą ir visa tai, kas netelpa į slidžias normos ribas. Visuomenė nesunkiai pasisavina šokiruojančius vaizdus, tačiau jei tai praktikuoja ir vienas, ir kitas menininkas, ir dar vienas po kito…

Už keletą šiame tekste naudojamų idėjų turiu būti dėkinga aplinkui sėdėjusiems žiūrovams, dar ne visai atbukusiems nuo gausybės nūdien madingų, pritrenkiančių ir emociškai stiprių spektaklių, šokių ar muzikos vakarų. Pvz., spektaklio pradžioje šalia sėdėjęs berniukas garsiai perskaitė spektaklio pavadinimą ir paklausė mamos: "O kas ta nėščia?" Į ilgus aiškinimus, matyt, nelinkusi mama pasitenkino ganėtinai taikliu atsakymu: "Tokia, kuri tuoj sprogs". Dar vienas už nugaros sėdėjęs žilstelėjęs vyrukas, norėdamas pademonstruoti neblogą nėštumo proceso išmanymą, pertraukos metu pradėjo nerimauti: "O kada bus gimdymas?" Gimdymo jis, kaip jau rašiau, sulaukė. Tik nežinia, ar tokio tikėjosi.

Su gimdymu ir sprogimu šiame spektaklyje viskas buvo gerai – stiprus, paveikus, nors gal ne visai sąžiningas efektas. Daugiau abejonių man kyla dėl paties "nėštumo" proceso. Kažin ar turėčiau ką pasakyti, jeigu Naginevičiūtė būtų atsisakiusi šokiruojančios ir įžūlios pabaigos. Šį bei tą turėčiau: įdomi scenografija, šokėjų kostiumai, scenos erdvės padalijimas ir panaudojimas. Kartkartėmis šmėkštelėdavo ir subtili choreografės ironija – lyg kokia patyliukais atnešta kontrabanda, kurią buvo galima pastebėti iš kelių žaismingų muzikos interpretacijų, netikėtai į spektaklį įpintų judesių. Jau iš Naginevičiūtės "Procesų" matyti, kad ši choreografė turi gana stiprų gryno judesio ir jo dinamikos pojūtį, jos sukurtos kompozicijos tarsi atspindi vidinę autorės energiją. Deja, šįkart plastinis spektaklio aspektas nesužavėjo – neblogų ištraukų buvo, bet jos taip ir nutrūkdavo, neradusios į ką čia transformuotis, sudarydamos fragmentiškumo įspūdį. "Nėščia tyla" tiesiog labiau priminė spektaklį, o ne šokį, gal todėl ir nebuvo būtina iškelti plastinį aspektą į pirmą vietą. Spektaklyje dalyvavusiems šokėjams (visa puokštė vis dažniau girdimų vardų) – Gyčiui Ivanauskui, Godai Laurinavičiūtei, Agnei Ramanauskaitei, Raimondai Gudavičiūtei, Rūtai Butkutei ir Pauliui Tamoliui – regis, buvo įdomu dirbti. "Nėščia tyla", matyt, nėra svetima jų patirčiai ir jausmams, kuriuos jie ir išreiškia šokdami.

Iš visų Naginevičiūtės kūrinių matyti, kad ši autorė niekada nebuvo glostanti, lyriška ir individualiai į kiekvieną žiūrovo besikreipianti choreografė. Tą patį tamsių spalvų choreografės braižą matome ir "Nėščioje tyloje".