Mažoji grafika

Irma Balakauskaitė. "Autoportretas 3/4". 2004 m. Poliesterio raižinys

Kuo gi ypatinga, išsiskirianti ši penktoji tarptautinė Vilniaus mažosios grafikos trienalė, tradiciškai atidaryta "Arkos" galerijoje? Šiemet sueina dešimt metų, kai pradėtos rengti šios mažosios grafikos trienalės (keletą metų rengtos kas dvejus metus, paskui atsirado ilgesnis – trejų metų – tarpas).

Parodoje dalyvauja daugiau nei šimtas menininkų iš daugiau nei 20 pasaulio šalių: du trečdalius užima užsienio šalių grafikos darbai, apie trečdalį – Lietuvos grafika. Ją reprezentuoja tiek vidurinioji, tiek jauniausioji karta. Džiugu, kad daugėja naujų vardų, tačiau pasigendama kai kurių žinomų grafikų darbų. Nors ekspozicija itin gausi, įvairi, spalvinga, vis dėlto darbai nelygiaverčiai.

Vienos parodos kuratorių – N. Šaltenytės – žodžiais, šalių geografija mažosios grafikos parodose keičiasi. Šįkart didžiausios – japonų, argentiniečių, ukrainiečių kolekcijos. Iš kai kurių šalių tėra vos po vieną atstovą. Keista, bet šiais metais beveik nėra artimiausių šiaurės kaimynių, kur grafika turi gilias tradicijas – Latvijos, Estijos, Suomijos – atstovų. Parodos organizatoriai pastebi, kad nyksta ir nacionalinių mokyklų, ypač slaviškos grafikos specifika. Daugiau panašių tendencijų galima įžvelgti japonų, švedų darbuose.

N. Šaltenytė, lygindama šią ir praėjusią trienalę, minėjo, kad šioji daug kuo pranašesnė: labai daug virtuoziškų darbų, gausėja naujų plastinių ieškojimų, atspindinčių mąstymo pokyčius. Nemažai darbų atlikta naudojant naujas technologijas.

Vieni įdomiausių darbų atlikti pasitelkus technikos diktuojamus eksperimentus. Pasak I. Pleikienės, ši grafikų dalis susitelkusi į "ėsdinimo, raižymo, spausdinimo metu gaunamus vizualius efektus, kuriuos lemia atlikimo būdas". Taip siekiama atsitiktinumo, nebaigtumo efektų, didesnės ekspresijos. Žaidžiama linijų ritmu (Nijolės Vilutienės ofortų ciklas "Laikas", Astridos Žilinskaitės "Monograma"). Kitame N. Vilutienės cikle – "Akimirkos" – svarbus atsitiktinumas: abstrakčios, amorfiškos formos įdomiai dera su eskizišku štrichu. Beje, N. Vilutienė už šiuos ciklus gavo Dalios Gruodienės premiją.

Gediminui Pranskūnui ("Metamorfozių" ciklas) svarbu sukurti spontaniško gesto, judesio iliuziją, kuriai, regis, priešinasi pati ėsdinto metalo technika. Svarbus tampa nebaigtumas, tuščios erdvės plotai. Ši stilistika akivaizdi japonų kolekcijoje, ypač Toshio Yoshimukio sausa adata atliktose miniatiūrose (jam skirtas diplomas).

Kai kuriose miniatiūrose pats svarbiausias – kompozicijos elementų žaismas, fragmentavimas. Paskatinamąją premiją gavusios Ingos Dargužytės linoraižiniai sukurti abstrahuojant, fragmentuojant tam tikras organines formas. Jie išsiskiria ritminga linijų žaisme.

Kompozicijos lakoniškumas, raiškos minimalizmas, tiesa, kiek statiškesnis, racionalesnis, ryškus ir II premiją pelniusios L. Dubauskienės cikle "Kalba I–V". Šie darbai – lyg savotiški kompoziciniai žaidimai: tuščioje erdvėje mažėjančia seka fragmentuojami kvadratėliai su taškeliais viduryje, sulipdyti iš negatyvo ir pozityvo pusių. Trapumo, nestabilumo tai beobjektei baltai erdvei suteikia plonyčiai, chaotiškai išmėtyti sausos adatos dygsniai.

Diplomą pelniusios Lukos Popič iš Slovėnijos darbuose ("Division", kolografija) priartėjama prie visiškai minimalistinės, konceptualios formos: abstrakčioje erdvėje svarbus tik blausių fono spalvų, tekstūros žaismas, vienas kitas lyg netyčia įspaustas brūkšnys.

Kiek neįprasta mažajai grafikai monumentalumo pastanga (naudojant abstrakčias, geometrizuotas formas) ryški pagrindinės Vilniaus miesto premijos nugalėtojo lenko Witoldo Kaliņskio linoraižiniuose.

Netikėtais konceptualiais sprendimais, eksperimentais, kūrybine drąsa išsiskiria Eglės Kuckaitės, Irmos Balakauskaitės darbai. Talino trienalės Grand Prix laureatė E. Kuckaitė atspaudais su archetipiniais motyvais nuštampuoja vieną galerijos sienų. Serijinio vaizdo dauginimo ir fragmentavimo principą grafikė žaismingai taiko ir savo miniatiūroms (čia atskaitos taškas – skirtingų formatų žvaigždės, kiaušinio formos, iš kurių komponuojami mįslingos realybės vaizdai).

III premijos laimėtojai Irmai Balakauskaitei visada svarbi žmogaus figūra, minimalistiniai sprendimai. Nekonkursiniame darbe I. Balakauskaitė, naudodama veltinį, skirtingo dydžio ir formos akmenukus bei atspaudus su įvairiomis žmogaus pozomis, sukuria savotiškas instaliacijas. Matyt, svarbiausias čia – žaidybinis momentas, noras plėsti atspaudo ribas. Ir konkursinės miniatiūros – netipiškos tiek technikos, tiek formos prasme. I. Balakauskaitė ironijos atvirai nedemonstruoja, tačiau ją galima justi iš stereotipinių, nostalgiškų pavadinimų – "Žiūrinti pro langą", "Sigutė", "Žilvinas". Ir formos raiška, regis, visiškai priešinga mažajai grafikai – autorė monumentaliai, realistiškai vaizduoja žmonių portretus. Beje, panašią pseudorealistinę manierą su nujaučiama ironijos doze galima įžvelgti ir B. Zokaitytės darbuose (pvz., cikle "Diagnozės").

Spalvinguose Jolantos Sereikaitės, Živilės Žviliūtės, Jūratės Rekevičiūtės, Rasos Žmuidienės darbuose, poetiškose liaudies stilistikos motyvų interpretacijose, galima įžvelgti savotišką lyrinės, metaforiškos grafikos tąsą. Tokiai grafikai su tam tikromis išlygomis atstovautų ir šioje parodoje eksponuojami Gražinos Didelytės, Dalios Genovaitės Mažeikytės, Elvyros Katalinos Kriaučiūnaitės, Danutės Gražienės, Vilijos Kneižytės ir kt. darbai.

Dėmesys folkloro motyvams būdingas švedų miniatiūroms (Marios Heed, Annos Gerge darbai).

Derėtų išsikirti ir kitokio profilio estampus, turinčius, regis, jau tradicinį šiai grafikos šakai – literatūrinį siužetą (dažnai su siurrealistiniais, groteskiniais elementais). Akivaizdžiausiai šioje parodoje šią tendenciją reprezentuoja Bulgarijos grafikai, taip pat vienas kitas Baltarusijos (Jurijus Jakovenka), Ukrainos (Olegas Denisenka), Lietuvos (Marius Liugaila) atstovas. Tačiau šios kompozicijos neretai perkraunamos vaizdiniais, neišvengia tuščio manieringumo.

Intensyviau tradicines grafikos technikas keičiančios skaitmeninės spaudos darbai užima tik nežymią parodos dalį. Anot I. Pleikienės, "dalis skaitmenines technologijas naudojančių menininkų nenutolsta nuo konservatyvios grafikos sampratos". Mažosios grafikos parodoms neretai trūksta vieningos koncepcijos. Jau pati miniatiūra – savotiška tema. Tačiau ši paroda išsiskiria konceptualumu, jis vis labiau pastebimas ir grafikos mene. Regis, intymų, kamerinį mažosios (o ir apskritai visos) grafikos pobūdį vis labiau keičia žaidybiniai efektai, ironija, ardomos ir plečiamos technologinių galimybių ribos. Daugėja abstraktesnių, minimalistiškesnių formų.

Sunku apibendrinti tokį margą mažosios grafikos žemyną. Lieka tikėtis, kad ilgainiui mažosios grafikos formos, neprarasdamos ir savos specifikos, tobulins, turtins ir plės raiškos galimybes.