Banderas ir jo futliaras

Tomas Hanksas

Mano mylima kritikė Pauline Kael kadaise rašė: "Vienas iš malonumų, kuriuos mums teikia filmai, yra būtent tai, kad jie leidžia pamatyti, kokios kvailos ir banalios būna mūsų fantazijos". Šį savaitgalį pasigavęs kažkokį nuožmų virusą, kelias dienas gulėjau kaip nuvytusi daržovė. Jokių intelektualių ambicijų, jokio noro bendrauti su iškiliu menu. Užtat su malonumu pasižiūrėjau kadaise labai peiktą filmą, kurio nebuvau matęs nuo jo premjeros 1963-iaisiais: operetę "Čeriomuškos", apdainuojančią pirmąsias masines statybas, vėliau pramintas "chruščiobomis". Epizoduose čia šmėkščioja nuostabūs komikai - Jevgenijus Leonovas, Rina Zelionaja, Vasilijus Merkurjevas, Sergejus Filipovas. Sovietinis kičas nuoseklus iki koktumo ir todėl netikėtai stilingas. Tačiau svarbiausia vis dėlto filme yra muzika, kurią parašė… Dmitrijus Šostakovičius. Žinojau ir anksčiau, kad genialusis kompozitorius puikiai jautė "popso" stichiją, bet niekad nevėlu įsitikinti dar kartą. Net pajutau euforiją. Pamenu, kai filmą žiūrėjau 1963-iaisiais, erzino tai, kas atrodo įdomu dabar, - totalus kičas, schematiški personažai ir jų rožinis optimizmas. Tiksliau, naivumas ir kūrėjų orientavimasis į masinį, t.y. visiškai kvailą, žiūrovą. Gal po kokių nors 40 metų koks nors šių dienų jauniklis taip pat atlaidžiai žiūrės, tarkime, lietuvišką "realybės šou"?

Norėčiau tuo patikėti, bet negaliu. Puikiai suprantu, kad dabar totalitarinių "Čeriomuškų" žavesį kuria pirmiausia jų stilius, o "realybės šou" - beformiai ir be stiliaus žiūralai, kad ir kokie idiotai būtų jų dalyviai.

Praėjo jau beveik dešimt metų ir nuo Roberto Zemeckio "Foresto Gampo" (LTV, 19 d. 21 val.) triumfo. 1994-aisiais ši Winstono Groomo romano ekranizacija gavo net šešis "Oskarus", tarp jų ir už geriausią filmą. Šiuolaikinė Amerikos istorija filme rodoma simpatiško idioto akimis. Tai paperka labiausiai, nors anuomet akcentuoti ir įvairūs kompiuteriniai efektai. Prie jų jau seniai pripratome, įdomu, kaip dabar atrodo naivusis Tomo Hankso herojus?

Šį puikų aktorių tą patį vakarą (TV3, 19 d. 20.15) galima pamatyti ir Franko Darabonto filme "Žalioji mylia" (1999). Kaip ir ankstesnįjį filmą "Pabėgimas iš Šošanko", šį režisierius sukūrė pagal Stepheno Kingo romaną. "Žalioji mylia" nukelia į 4-ojo dešimtmečio JAV, kalėjimą šalies Pietuose. Palyginti greitai šiame klasikinės naracijos filme ima rastis antgamtiniai elementai, tačiau, ačiū režisieriui, jie nesupaprastinami įvairiais mis-en-scene dirbtinumais. Filme nerasime ir lengvos paguodos. Mirtininkų bloko sargas tampa už tariamą žmogžudystę nuteisto juodaodžio draugu. Realistinis pasakojimas su įtampos ir mįslės elementais netrukus perauga į karčią refleksiją apie gėrį, kuris neturi jokių šansų triumfuoti šiame netobulame pasaulyje. Vis dėlto preciziška Darabonto režisūra įtikina, kad jei gėris neatsiperka šiame pasaulyje, tai gal tas pasaulis nėra vienintelis?

Amerikiečiai mėgsta rodyti kalėjimuose uždarytus kenčiančius arba maištaujančius žmones. Šveicaras Marcas Forsteris 2001 m. Amerikoje sukūrė filmą "Monstrų puota" (LTV, 17 d. 22 val.), kurio herojus - taip pat pietinės valstijos kalėjimo mirtininkų bloko prižiūrėtojas. Tai - šeimos profesija, prižiūrėtoju buvo jo tėvas, yra sūmus. Kaip ir profesiją, herojus ("žmogus, kurio nebuvo" - Billy Bobas Thorntonas) paveldėjo ir rasizmą bei žiaurumą žmonai, kuri su tuo taip ir negalėjo susitaikyti. Forsteris pasirinko iš pirmo žvilgsnio banalią situaciją: herojus pamilsta juodaodę moterį (Halle Berry už šį vaidmenį gavo "Oskarą"), kurios vyrui neseniai buvo įvykdyta mirties bausmė. Tačiau ar meilė nedings, kai moteris sužinos tiesą? Šį žiūrovų lūpose nuolat skambantį klausimą režisierius išnaudoja iki galo, priversdamas mus nuolat abejoti ir jaudintis. Todėl iš pirmo žvilgsnio kuklus kamerinis filmas pateikia labai sudėtingus psichologinius portretus, sukuria įsimenančią atmosferą. "Monstrų puota" tarsi pratęsia "Žaliosios mylios" klausimą, tik kitaip: "Ar meilė atsiperka šiame žiauriame, beviltiškame pasaulyje?"

"Monstrų puota" paperka ir puikiai suvaidintomis bei nufilmuotomis erotinėmis scenomis. Tai subrendusių žmonių meilė. Režisierius nesiekia mūsų šokiruoti. Erotika jam - tik būdas dar giliau atskleisti abiejų herojų ilgesį, jų viltis.

Daug paprasčiau, kai herojė myli tiesiog beprotiškai, t.y. jos psichika negali susidoroti su užplūdusiais jausmais. Tokią panelę vaidina Audrey Tautou Laetitios Colombani filme "Myli, nemyli" (LNK, 23 d. 22.35). Tai dar vienas jaunos aktorės bandymas pakartoti saldžiosios Amelijos sėkmę. Tautou herojė įsimyli vedusį ir jai abejingą vyriškį, bet vaizduotėje susikuria visai kitokią istoriją ir atkakliai siekia, kad fantazija taptų realybe.

Kokia kartais gali būti ta realybė, parodys Joelio Zwicho 2002 m. komedija "Mano didelės storos graikiškos vestuvės" (LNK, 19 d. 21.15). Tiksliau, kad jausmas dažnai turi suderinti skirtingos kultūros ir papročių realybes. Filmo herojė kilusi iš triukšmingos ir draugiškos graikų šeimos, kur kartu gyvena kelios kartos. Jos mylimasis - tipiškų Amerikos protestantų sūnus. "…vestuvėse" kliūva ir vieniems, ir kitiems, bet, regis, baltiesiems protestantams šiek tiek daugiau. Tiesą sakant, šis filmas - tai himnas pietietiškam temperamentui. Kitas jo pliusas - ekrane matome normalias moteris, o ne anoreksiškus skeletus su silikoninėmis krūtimis.

Ir dar apie du senus filmus, kuriuos verta prisiminti: Barry Lewinsono 1988 m. "Lietaus žmogų" (TV3, 21 d. 23 val.) todėl, kad autizmas vis dar reta lietuvio ausiai liga. Jos paslaptys dar neįmintos, todėl autizmą - supa įvairios legendos. Kita vertus, filmas puikus ir kaip dviejų visiškai svetimų žmonių suartėjimo parabolė, o Tomas Cruise’as ir Dustinas Hoffmanas gerai supranta, kad vaidina gimstantį žmogiškumą. Aplink save aš jo matau tiek mažai, kad ir šįkart neatsisakysiu dalį nakties praleisti su perfekcionistu Hoffmanu.

"Desperado" (LNK, 17 d. 20.45) irgi verta prisiminti, nes netrukus mus užgrius naujausias Roberto Rodriguezo kūrinys. Žiniasklaida apčiulps menkiausius kaulelius (kas su kuo, kada, kaip, kokios orientacijos), todėl savotiškas atskaitos taškas iš anno domini 1995 visai neprošal. Prisiminkime: jaunas, gražus, Holivudo gražuolių dar nenubučiuotas Antonio Banderasas atidaro savo gitaros futliarą - matome tikrą ginklų arsenalą ir šį tą daugiau: mūsų džiugias, banalias fantazijas… Rodriguezo arsenalą tąkart taip pat pamatėme pirmąkart.

Jūsų - Jonas Ūbis