Choro "Langas" gastrolės Argentinoje

Choras "Langas"

Turbūt ne kiekvienas Lietuvos mėgėjų choras gali pasigirti gastrolėmis įvairiausiuose pasaulio kampeliuose. Vilniaus Bernardinų bažnyčios chorui "Langas" labai pasisekė - per trylika savo gyvavimo metų jis yra koncertavęs ne tik didžiojoje Europos dalyje (pabuvojo Prancūzijoje, Švedijoje, Ispanijoje, Italijoje, Maltoje, Šveicarijoje, Slovakijoje), bet ir Pietų Korėjoje, Pusane, vykusioje chorų olimpiadoje. Prieš kelias savaites choras lankėsi Argentinoje, dalyvavo I tarptautiniame chorų festivalyje Buenos Airėse, koncertavo mažesniuose miestuose - Tandile ir Mar del Platoje. Choro vadovės Ritos Kraucevičiūtės paprašėme pasidalyti savo įspūdžiais.

Kokį įspūdį jums paliko festivalis?

Na, pirmas festivalis - kaip pirmas blynas. Tokioje šalyje, kur šiuo metu gili ekonominė krizė, tikrai buvo labai drąsu imtis organizuoti tarptautinį festivalį. Pirmiausia norėtųsi paminėti gerąsias savybes - tai koncertai "Teatro Colon", garsiausioje Argentinos salėje, o choras "Langas" joje dainavo tris kartus - per atidarymą, uždarymą ir kartu su argentiniečių choru "Coral Carmina" bei orkestru atliko W.A. Mozarto "Karūnavimo mišias" C-dur. Tai didžiulė dovana mums. Taip pat choras pasirodė ir kitoje garsioje salėje "Teatro Grand Rex" - būtent po šio koncerto spaudoje pasirodė straipsnis, palankiai įvertinęs chorą ir jo programą.

Kas konkrečiai rašoma tame straipsnyje?

Muzikos kritikas Pablo Kohanas dienraštyje "La Nacion", 2003 m. rugsėjo 27 d. įvertino chorą 4 žvaigždutėmis (labai gerai). Po nuotrauka parašyta - labai profesionalus ir nepriekaištingai savo programą atliekantis choras. Pabrėžtas preciziškumas ir didžiuliai kontrastai, plati niuansuotė - maksimalūs pianissimo, fortissimo, preciziška artikuliacija. Smulkiai išnagrinėta programa: pirmoje dalyje skambėjo bažnytinė muzika nuo renesanso iki šių dienų, antroje dalyje - lietuviška muzika. Sužavėjo nepaprasta lietuviškos muzikos melodika, įdomūs sąskambiai; nors kūrinių stilistika skirtinga, visi jie interpretuoti taip, kaip ir turėtų būti. Straipsnyje minimi ir trūkumai, bet jie, anot kritiko, jokiu būdu nenustelbia choro profesionalumo, puikių balsų ir nuostabaus dirigavimo.

Kas paliko didžiausią įspūdį?

Visuose koncertuose didžiulės salės buvo pilnos klausytojų, publika gyvai ir nuoširdžiai reagavo, negailėjo plojimų ir prašydavo pakartoti jiems ypač patikusius kūrinius. Kiti koncertai vyko bažnyčiose, kur labai gera akustika, čia turėjome galimybę koncertuoti kartu su stipriausiais Argentinos chorais "Coro de Camara Adrogue" ir "Coro Nacional de Jovenes". Kai "Langas" dainuodavo po jų, būdavo smagu iš publikos reakcijos pamatyti, kad esi ne menkesnis, o gal kai kuriais aspektais net pranašesnis. Tai labai malonu. Po visų koncertų susilaukdavome daug komplimentų, žmonės iš publikos prieidavo prie choristų ar manęs, dėkodavo, išreikšdavo savo susižavėjimą. Į Lietuvos Respublikos ambasadą atėjo laiškų, klausytojai prisipažino verkę per koncertą ir nuoširdžiai džiaugėsi, kad turėjo galimybę išgirsti, anot jų, "tokį nuostabų dainavimą". Malonu dėl Lietuvos kultūros plačiąja prasme, nes mes pajutome turį aukštą chorinę kultūrą savo tėvynėje. Labai nudžiuginome lietuvių bendruomenę ir ambasadą. Ambasada mus parėmė - apmokėjo viešbutį Buenos Airėse, pasamdė autobusą važinėti į koncertus, lydėdavo, suorganizavo net bilietus į teatrą, kur galėjome išvysti tikrą argentinietiško tango spektaklį. Nuolat jautėme jų globą ir priežiūrą. Taip pat ambasada suorganizavo vieną koncertą, kur mūsų klausėsi įvairių šalių ambasadoriai, Buenos Airių meras, lietuvių bendruomenės nariai. Didžiąją dalį programos sudarė lietuviški kūriniai, labai sujaudinę publiką.

Kokia dar festivalyje vyko veikla?

Aš vedžiau keturis seminarus, kur visi norintys galėjo išmokti keturis lietuviškus kūrinius: M.K. Čiurlionio "Anoj pusėj Nemuno", J. Švedo "Tykus buvo vakarėlis", J. Baltramiejūnaitės "Labus vakarus, judabra", J. Gudavičiaus "Kur giria žaliuoja". Pastarasis kūrinys susilaukdavo didžiulių aplodismentų, tapo tarsi himnu. Taigi po keturių repeticijų didelis jungtinis argentiniečių, venesueliečių, vietinių lietuvių choras atliko šiuos kūrinius koncerte, ir tikrai neprastai.

Vyko ir chorų vadovų susitikimas, visi labai domėjosi, kaip mes čia, Lietuvoje, dirbam, su kokiomis susiduriame problemomis, koks finansavimas, iš kur tokios vokalinės galimybės. Daug pasakojau apie mūsų dainų šventes, apie chorinį gyvenimą Lietuvoje. Trumpiau tariant, tikrai jaučiamės įnešę daug lietuvių chorinės kultūros, vienas argentiniečių choras netgi nutarė įtraukti į savo programą naujai išmoktas lietuviškas dainas. Galima sakyti, tapome savotiškais Lietuvos kultūros ambasadoriais Argentinoje.

Argi viskas buvo tik gražu? Juk minėjote pirmą blyną...

Mano manymu, vienintelė nesėkmė, kad, be mūsų, dalyvavo tik choras iš Venesuelos. Neatvyko kviesti chorai iš Vengrijos, Lenkijos. Dalyvavo 16 argentiniečių chorų, tačiau mums teko pagrindinis krūvis: iš 22 koncertų mes dainavome dešimtyje. O po to dar buvo po du koncertus Tandile ir Mar del Platoje. Čia, be savo programos a cappella, vėl atlikome W.A. Mozarto "Karūnavimo mišias" C-dur ir F. Schuberto mišias G-dur. Smagu, kad dainavo dvi mūsų solistės Dalia Balkevičienė (sopranas) ir Zita Baliutavičiūtė (mecosopranas). Jos pasirodė puikiai, jų dainavimas tikrai nenuvylė nei publikos, nei kitų atlikėjų. Ypač gražūs koncertai Mar del Platos katedroje, didžiulėje puikia akustika pasižyminčioje bažnyčioje, kuri buvo sausakimša - dalis žmonių stovėjo, kai kurie sėdėjo ant grindų, ir visi audringai plojo mūsų chorui. Visada turėdavome parengę kūrinį bisui, tačiau ir po jo publika tiesiog neleisdavo chorui išeiti.

Ar choristai nepavargo?

Tiesą sakant, prieš kelionę labai jaudinausi dėl to, kaip choras atlaikys tokį didžiulį krūvį, o kur dar laiko pasikeitimas - Vilnių nuo Buenos Airių skiria 6 valandos... Be to, išvažiavome pasigavę kažkokį virusą, ir dalis choristų tiesiog sirgdami ėjo į sceną. Choras tikrai mane nustebino savo organizuotumu, Buenos Airėse aš praktiškai jo nematydavau, eidavau iš ryto į tuos seminarus, choristai laisvalaikiu skubėdavo apžiūrėti vietines įžymybes, tačiau visada su reikiamomis natomis ir koncertiniais drabužiais atsirasdavo kur reikia ir kada reikia. Niekas nesiskundė, kad per daug koncertų, kad pavargę ar užkimę. Visi tikrai labai stengėsi, ir matyt, tos pastangos, tas nuoširdumas, savęs netausojimas per koncertus davė rezultatą - publika tai jautė ir įvertino. Apskritai daugelis klausytojų pirmiausia minėjo choro įtaigumą... Tai buvo iš tiesų didelis išbandymas, tarsi koks egzaminas, ir mes jį išlaikėme.

Be abejo, turėjote ir laisvo laiko?

Taip, net keista... Atrodo, du koncertai per dieną, iš anksto turi nueiti, gal net nuvažiuoti - o miestas tikrai nemažas, - pamėginti akustiką, parepetuoti, tačiau labai daug spėjome pamatyti: ir muziejus, ir įdomesnes miesto gatveles, tango spektaklį teatre, spėjome ir patys tango pašokti. Pasirodo, galima labai daug suspėti, žmogaus ištvermė tiesiog neribota...

Kalbėjosi Rita Meškauskaitė