Kipras ir Fiodoras vėl sugrįžta į Kauną

Spalio 24 ir 25 d. Kauno valstybinis muzikinis teatras kviečia į ne tik spektaklio, bet ir į naujo žanro premjerą. Idėjos sumanytojai jį pavadino Kauno operete. Mintys parašyti veikalą apie tarpukario Kauno bohemą kompozitoriui Giedriui Kuprevičiui kilo jau seniai. O tam reikėjo literatūrinio šaltinio. Rašytojas Herkus Kunčius ėmėsi kurti libretą. Siužetui rutulioti pretekstas buvo prieš septyniasdešimt metų Kaune viešėjusio garsaus rusų boso Fiodoro Šaliapino gastrolės ir jo meninė draugystė su mūsų garsiausiu dainininku Kipru Petrausku. Spektaklyje, pavadintame "Kipras, Fiodoras ir kiti", autoriai pabandė praskleisti istorijos uždangą ir pažvelgti į ryškiausių tarpukario Kauno menininkų brolijos atstovų gyvenimo puslapius. Prieškario bohemos keliais ir klystkeliais žiūrovus ves dvi spalvingos asmenybės - Kipras Petrauskas ir Fiodoras Šaliapinas. Veiksmas rutuliojasi apie svarbiausias to laikotarpio kultūrinio elito būrimosi vietas - Valstybės teatrą, Laisvės alėją, Konrado kavinę, Meno mokyklą, Maironio svetainę.

Statyti tokio siužeto kūrinį pakviestas režisierius Gytis Padegimas. Kauno operetė "Kipras, Fiodoras ir kiti" yra pirmasis šio režisieriaus darbas Kauno muzikiniame teatre ir iš dalies tai yra jo svajonės išsipildymas, nes jis seniai puoselėja norą statyti operą.

Kauno operetę diriguos Virgilijus Visockis, tarpukario dvasią atspindės dailininkės Birutės Ukrinaitės sukurtas puikus spektaklio scenovaizdis, o pilnam to laikmečio Kauno vaizdui susidaryti padės ir Emanuelio Ryklio kuriama videoprojekcijų žaismė. Visą šurmuliuojančią artistų kompaniją scenos judesiu suvaldė choreografas Andrius Kurienius.

Gytis Padegimas: "Šis spektaklis nebus tiksli ano Kauno restauracija, aišku, žiūrovai išvys daug tikrų personažų ir įvykių, tačiau nesilaikoma jų sekos, tai tik impresija unikalaus laiko tema. Svarbiausi operetės herojai atsidurs tarp garsaus menininkų streiko dalyvių, patirs įvairių pusiau komiškų, ironiškų ar net dramatiškų nuotykių, bet viskas, kaip reikalauja žanras, baigsis gerai. Šiame pastatyme užimta beveik visa solistų trupė, kviečiami ir vilniečiai, dalyvaujantys muzikinio teatro spektakliuose, nemažai vaidmenų turi ir choro artistai. Vien personažų yra per trisdešimt."

Giedrius Kuprevičius: "Istorija yra pati postmoderniškiausia disciplina, nes ji remiasi tuo, kuo negali remtis jokie tikslieji mokslai: ji minta ir gyvuoja tik interpretacijų dėka. Postmodernizmas išlaisvino mūsų požiūrį į faktus ir epochas. Dabar mes nevaržomai sakome: buvo taip, bet galėjo būti ir anaip. Kauno operetės, kaip žanro, idėja gimė seniai, bet buvo baugu ją liest, kol postmodernizmo garai neapgaubė visų menų ir protų."

Kauno operetės pastatymo meno vadovas Gintas Žilys, drąsiai pasiūlęs Muzikinio teatro sceną šiam sumanymui įgyvendinti, šį spektaklį vadina eksperimentiniu. Čia išsiverčiama be privalomo meilės trikampio. Ramindamas visus, kurie įtaria, kad spektaklyje norima šaipytis iš garsių pavardžių, G. Žilys sako, kad padorūs žmonės negali šaipytis iš ano meto kūrėjų. Naujoji Kauno operetė bandys pažvelgti į juos nūdienos žvilgsniu.

Anot dirigento Virgilijaus Visockio, "ar Kauno operetė, kaip žanras, yra naujas, nuspręs kritikai, tačiau tai - iš tikrųjų netradicinis spektaklis. Čia negirdėsime operetei būdingos grynos prozos - tekstą, kurį netgi galima apibūdinti kaip rečitavimą, lydės muzika. Tai priduos operetei stabilumo, dinamiškumo."

Naujasis spektaklis sieja miuziklo, kabareto, kai kur netgi sąmoningai užaštrintus sacharininės operetės bruožus, sarkazmą. Siužetą vienijančių veikėjų Kipro ir Fiodoro vokalinės partijos pagrįstos varjetė šlagerių ir romantinio moderno intonacijomis.

Lina Stankevičiūtė