Iš kitos pusės

"Viso gero, Leninai"

Sveiki sugrįžę į VDR!

Ne tik karo veteranai žino, kad po plonyčiu laukinio kapitalizmo sluoksneliu buvusio "Rytų bloko" šalyse tarpsta turtingas tarybinės kultūros klodas. Kai kurie prekybininkai sėkmingai naudojasi "šviesaus rytojaus" nostalgija - juk yra bandelės "3 kapeikos", "Tarybinės" pieniškos dešrelės, o diržų ir medalių pilna prie kiekvieno rankdarbių kioskelio. Net kultūra gali nešti pelną - pažiūrėkite, kaip išbujojo Grūto disneilendas! O kiek širdžiai mielų dalykėlių dar laukia savo eilės…

Tačiau pastatyti filmą, kuriame pertvarką ir Berlyno sienos griuvimą dokumentuotų "Globus" žirneliai ir Šprėvaldo marinuoti agurkėliai - ne taip paprasta. Ne šiaip padrabstyti sovietinio kičo, bet yrančias formas peršviesti rentgeno spinduliais. Ypač kai nemaža visuomenės dalis taip ir liko gyventi praeityje.

"Viso gero, Leninai" ("Good Bye, Lenin", Vokietija, 2003) - vienas iš tų filmų, kurie įtikina. Nenuostabu, kad jis tapo vienu iš pelningiausių Vokietijos filmų. Jo sėkmę lėmė ne tik atpažinimo džiaugsmai, bet ir filmo statytojų sumanymas peržiūrėti istoriją iš "kitos pusės". Šiek tiek ironiškai ir komiškai, bet atskleidžiant ir giluminius visuomenės pokyčių procesus.

Kad tai pavyktų, užkietėjusi socialistė iš VDR gauna infarktą ir išguli komoje per visus politinius virsmus. Jai stebuklingai pabudus bet koks jaudulys gali būti pražūtingas. Taigi sūnus mažame butelyje "atkuria" sovietmečio laikus su visais produktais ir net televizijos laidomis. Į "šventą" kūrybinį darbą įtraukiami ne tik šeimos nariai, bet ir draugai, bendradarbiai ir kaimynai.

Galima ginčytis, ar toji sufabrikuota realybė buvo reikalinga motinai, ar naujoje visuomenėje nepritampančiam sūnui, bet ne tai svarbiausia. Režisuodamas atmintį sūnus "perrašo" istorinius įvykius ankstesniam mąstymui suprantama kalba. Taigi po sienos griuvimo kapitalizmo nustekenti pabėgėliai užplūsta draugišką VDR, o "Coca-Cola" tampa "teisingu" gėrimu, nes ją, pasirodo, išrado tarybiniai specialistai. Iš tiesų smagus reginys su nostalgijos padažu ir puikiai atskleistais vaizdo ir atminties formavimo mechanizmais.

Simonas Ližė

Iš pragaro

Rono Sheltono filmo "Prakeiktas metas" ("Dark Blue", JAV, 2002) herojai yra policininkai. Tačiau filmo kūrėjams rūpi ne tiek sumaniai "užveržta" intriga, ar pavyks pagauti keturių žmonių žudikus, kiek tiesa apie Los Andželo policijoje vyraujantį žiaurumą, korupciją ir negarbingą kovą. Todėl kruopščiai pasirenkamas veiksmo laikas - 1992-ųjų balandis, juodaodį vairuotoją Rodney Kingą sumušusių policininkų nuosprendžio paskelbimo išvakarės.

Lietuvių žiūrovams Kingo pavardė nesako nieko, tačiau mėgėjiški videokadrai, užfiksavę 1991 m. kovą kažkur pakelėje tamsoje policininkų žiauriai mušamą ir visiškai jiems nesipriešinantį žmogų, kadaise apkeliavo visą pasaulį ir tapo naujosios istorijos (vizualiosios) dalimi. Nepaisant akivaizdžių įrodymų, policininkai buvo išteisinti. Los Andžele kilo juodaodžių riaušės, išgąsdinusios ne tik kelis politikus. Netrukus buvo atstatydintas ir miesto policijos galva.

"Prakeiktas metas"

Šie faktai svarbūs norint suprasti pagrindinį "Prakeikto meto" herojų seržantą Eldoną Perį (Kurt Russell). Jis - elitinio Los Andželo policijos padalinio policininkas, savo tėvo misijos tęsėjas. Eldonas tą misiją supranta gana paprastai: be gailesčio valyti miestą, šaudyti visus šiukšles. Kad tikslas būtų pasiektas, jis gali net sufalsifikuoti savo parodymus etikos komisijai, griebtis ginklo tada, kai to visiškai nereikia. Jis ūmus, bet tiki savo teisumu. Žinoma, jis - rasistas.

Matyt, Eldonas panašus į keturis teisiamuosius, todėl juos ir užjaučia. Filmo kūrėjai, iš kurių, manau, svarbesni yra scenarijaus autorius Davidas Ayeris ir idėjos autorius Jamesas Ellroy’us, o ne Ronas Sheltonas (jo "Holivudo žmogžudysčių skyrius" taip pat dar rodomas didžiuosiuose ekranuose), Eldono pasaulį rodo kaip pragarą. Neatsitiktinai šis žodis keliskart nuskamba filme, bene pirmoji jį ištaria Eldono žmona (Lolita Davidovich). Tai pragaras, nes Eldonas visur mato tik klestintį blogį ir jau nebeturi jėgų nei mylėti, nei užjausti, nei numalšinti savo įtūžį. Eldono reakcijos dažnai nenumanomos, jis žiaurus ir išsekęs. Tačiau tikrasis pragaras vis dėlto prasideda tada, kai Eldonas ima pamažu suvokti, kad jo mirusio tėvo draugas ir dabartinis viršininkas Džekas Van Meteras (Brendon Gleeson) ir yra jo tiriamos žmogžudystės užsakovas. Jis taip pat žino, kad Van Meteras tai supranta ir pasistengs su juo susidoroti.

Los Andželo policijos korupcija - mėgstama abiejų scenaristų tema. Davidas Ayeris yra parašęs filmo "Išbandymo diena" scenarijų - filmas tiesiog fiziškai slėgė savo prievartos ir korupcijos pritvinkusia atmosfera. Bene populiariausias šių dienų amerikiečių rašytojas Jamesas Ellroy’us išgarsėjo ne tik siaubingomis savo romanų žiaurumo scenomis, bet ir filmu pagal jo knygą "Los Andželas. Slaptai", atskleidusiu dar 5-ajame dešimtmetyje Los Andželo policiją ištikusią negarbę, korupciją, išdavystę.

Eldonas - tarsi vieno tų "Los Andželas. Slaptai" policininkų sūnus. Tačiau suvokęs Van Metero išdavystę ir atsidūręs visiškoje neviltyje (paliktas žmonos, išduotas draugų), jis suranda jėgų suvokti savo pragarą. Filme tas žingsnis iš tamsos į šviesą rengiamas ilgokai. Kelios efektingos scenos (susidorojimas su Van Metero lieptais nušauti įtariamaisiais, pro langą stebint mažai mergaitei), dramą išgyvenančio porininko Robo (Scottą Speedmaną galime pamatyti ir "Kitame pasaulyje") mirtis visiškai pateisina psichologinį Eldono lūžį. Trikdo kas kita - pernelyg laiminga lyg deus ex machina pabaiga ir režisieriaus taip mėgstamas paralelinis montažas, kurį jis naudoja įtampai sukurti, deja, kartu atimdamas iš Kurto Russello galimybę suteikti Eldonui daugiau psichologinių niuansų.

Taigi finale teisybė triumfuoja. Tačiau visa "Prakeikto meto" eiga ir atmosfera tarsi sufleruoja, kad tai laikina. Sunku patikėti, kad Ayeris ir Ellroy’us netęs savo žūtbūtinės kovos su Los Andželo policija.

Živilė Pipinytė