Iš to, kas nepasakyta

Mindaugas Urbaitis A.G. Žygavičiaus nuotr.

"Taip nedaug pasakiau", - tokiais Cz. Miłoszo žodžiais, skambančiais kūrinyje "Resignatio" (1992-1993), atliktame Skaidros Jančaitės (sopranas) ir "Vilniaus arsenalo": Laimos Šulskutės (fleita), Rolando Romoslausko (altas) ir Sergejaus Okruško (klavesinas), pradėta kompozitoriaus Mindaugo Urbaičio kūrybos vakaro Vilniaus rotušėje muzikinė dalis. Muzikologės Veronikos Janatjevos kalbinamas M. Urbaitis labai lakoniškai komentavo savo kūrybą, tarsi mieliau leisdamas kalbėti pačiai muzikai, kuri šį kartą išties suskambo kitaip, dar negirdėtai: naujų štrichų muzikiniam portretui suteikė ir savą pažįstamų kūrinių interpretaciją kūrę atlikėjai, ir kai kur pakitusi instrumentuotė, ir kintančio laiko lemiamas kitoks požiūris į tuos pačius dalykus.

Kūrybos vakaro atmosfera nuo pat pradžių buvo kuriama tarsi "vakarėlyje saviems". Toks jame ir galėjai jaustis, klausydamasis laisvo vedančiosios ir kalbinamojo dialogo, kamerinės muzikos skambesio ar žiūrėdamas televizijos LNK kanalui kurto dokumentinio filmo "Kompozitorius Mindaugas Urbaitis" (iš ciklo "Menininkų portretai", autoriai - Juozas Matonis ir Vytautas Damaševičius) premjerą. Ir programa sudaryta tarsi veriant kūrinius - nuo "Resignatio" iki "Bachvariationen I" - į vieną iškalbingą vėrinį, tarsi savam išpažįstant, ko savo metu neišsakei ar ką pasakyta norėtum pakeisti.

Kalba gali kisti nebūtinai dėl gilesnių įžvalgų, ypatingų siekių, pavyzdžiui, antrojo vakaro programos kūrinio "Der Fall Wagner" (1999, T. Manno festivalio užsakymas) pokyčius išprovokavo aplinkybės - tiesiog teko sukurti versiją fleitai, altui ir klavesinui (naujos instrumentuotės versijos premjerą atliko "Vilniaus arsenalas"). Klavesino specifika lėmė ir kalbos kaitą, pavyzdžiui, kone dvigubai greitesnį tempą.

Kitas vakarui parinktas kūrinys - "Meilės daina ir išsiskyrimas" (1979) balsui ir vėluojančiai sistemai (Antano A. Jonyno žodžiai), - pasak M. Urbaičio, ir šiandien skamba taip, kaip buvo sukurtas prieš daugiau nei 20 metų. Pirmoji jo atlikėja buvo Giedrė Kaukaitė, o vėliau jis, kaip itin mėgstamas, atsirado ir Skaidros Jančaitės bei Sigutės Trimakaitės repertuare. Abi jas ir išvydome scenoje, kūriniui savotiško kitoniškumo suteikusias dėl žaidimo su dviem vėluojančiomis sistemomis.

Iš kamerinių pokalbių ir muzikinių erdvių per TV filmą simboliškai nusikelta ir į M. Urbaičio kamerinę darbo aplinką: namai, kompiuteris, baleto "Acid City" kūrybos procesas tarp namų ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro - akistatoje su kamera vienu du arba kartu su baleto kūrybiniais partneriais atsiskleidžia racionalus požiūris į kūrybą, darbą, aplinką. Būdamas itin imlus naujovėms, kompozitorius neslepia, kad kone pagrindinis jo kūrybos įrankis ir partneris yra kompiuteris, entuziastingai prieš kamerą atskleidžia įvairias šio galimybes, kartu objektyviai pripažindamas, kad kompiuterio "patikrinta" versija kartais "neįkandama" atliekant muziką gyvai. Tuo netrunki įsitikinti, matydamas kadrus iš repeticijų su Operos teatro orkestru, tapdamas užkadriniu muzikinio teksto redagavimo ir interpretacijos gludinimo liudininku.

Vakaro pabaiga iš 2003-iųjų vėl bloškia atgal - į 1985-1988 metus. Muzikinį vėrinį pabaigia "Bachvariationen I", dėl įspūdingos Raimundo Katiliaus smuikininkų kvarteto (Džeraldas Bidva, Rasa Vosyliūtė, Rūta Lipinaitytė, Marija Nemanytė) interpretacijos tapęs tikru vakaro perlu. Šiam įspūdžiui užbėgdamas už akių, M. Urbaitis nė kiek neklydo sakydamas, kad "Kremeratos" smuikininkai jų visai naujai atrastą kūrinį paruošė puikiai. Galima sutikti ir su jo žodžiais, esą nauji atlikėjai seniai sukurtą kūrinį gali pakeisti iš esmės. Naujai atrasta sena gerokai paveikiau, jei tie atlikėjai pritrenkia dar ir savo meistriškumu.

Po to, prisimenant pradžią, belieka spėlioti, kas dar nesuspėta, nepasakyta…