Menas sau ir kitam

Agnė Jonkutė. "Akmenų knyga"

Rodos, jaunieji menininkai patyliukais rezga vis didesnį tinklą, kurdami savas bendruomenes toli nuo Vilniaus ir pasiduodami kūrybai. ESP - Elnių slėnio pleneras (nors šį trijų raidžių kodą galima ir visaip kitaip interpretuoti) - kasmet Joniškyje suburia kūrybingai nusiteikusius žmones ne tik iš Lietuvos. Keliuose "Menų spaustuvės" aukštuose tarp perdrėkusių fabriko sienų sutilpo trijų ESP geriausių darbų paroda: tapyba, piešiniai, instaliacijos, performansų dokumentacija ir t. t.

Dažniausiai pleneruose taip ir nutinka - gamta ir grynas oras išvalo smegenis nuo miesto triukšmo, skubėjimo, irzlumo, netgi socialumo ir verčia atsisukti į save: bent kiek pabūti intravertais, nustatyti savo ir kito santykį. Tarp parodos darbų bene daugiausiai buvo tokių ieškojimų: aiškiai privatumo ribas nustatė vokietis psichologas Igno Zeitzas, žalioje pievoje sutvėręs baltų lentų "gardą" privačiai zonai, nendrėmis užpynęs suręstą medinį tiltą virš ežero vandenų ir panaikinęs paskutinius žmogaus įsiveržimo į gamtos glėbį pėdsakus.

Parodoje savitumu ir meniniu įtaigumu išsiskiria menininkės Agnės Jonkutės kūryba. Jos darbuose pakankamai aiškiai artikuliuotos idėjos ir surastas išraiškingumas. Vienas iš būdingiausių bruožų Agnės kūryboje yra neįprastas paties kūrybinio proceso ryšys su gamtos stichijomis: kurdama objektus, instaliacijas ar atlikdama performansus autorė pasitelkia saulės šviesą ir jos deginamąjį poveikį ("Rūpimas judesys", instaliacija "Akmenų knyga"), naudoja tapybą vandeniu ant smėlio - savo kūnu-ženklu menininkė atlieka ritualą, apipiešia jį vandeniu ir palieka "klonuotus" kūno kontūrus išnykti saulėje (performansas "Autoportretas"). Jonkutė personalizuoja kuriamą meną, nukreipdama veiksmus į save ir atverdama asmeninių patirčių erdvę, kartu kėsindamasi į egzistencijos klausimus. Vienas iš tokių darbų - instaliacija "Kambarys Nr. 10". Čia autorė gyveno trejus metus. Žmogaus gyventa patalpa, nors ir visiškai ištuštėjusi, išlieka prisiminimų ir patirties pripildyta erdve. Parodoje eksponuojama dokumentinė instaliacijos nuotrauka ir pertapyti sienų tapetų ornamentai - tarsi žvilgsnis į praeitį, praeities nuotrupos, sukuriančios "vakar ir šiandien" laiko įtampą.

Kasdienybės kalba ir daiktai jau gerą pusšimtį metų veržiasi į meno erdves, bet jau nebe tie laikai, kad bet kokį daiktą gali pavadini menu, ir jis juo tampa. Smagiai nuteikia socialiai angažuota menininkės Agnes Domke idėja eksponuoti gatvėje rastą maišelį su popartišku Monos Lizos atvaizdu (vis dėlto šedevras), pripiltą gipso. Tik norėtųsi aiškiau realizuoti šią idėją, labiau apnuoginti tą vos matomą ledkalnio viršūnę. Kitas kraštutinumas pasiekiamas menininkės darbe "Atgal į gražų gyvenimą", kur kasdienė buitis verčiama tragedija: stiklo šukėmis nuklojami pufai, vietoj saldainių siūlomi tikrai liežuvį supjaustysiantys stiklo skanėstai. Ar iš tiesų ši meno karta tokia nihilistinė, o gal kažkur paslėpta kritika ir cinizmas?

Tapytojos Alisos Mulinos piešinyje "Paintball" pasukama kita linkme: feministinių idėjų pritvinkusiame laike menininkė bando spręsti moters ir vyro santykį: romantiško peizažo fone priklaupusi seksuali (kaip Džeimso Bondo mergina) moteris taikosi tiesiai į žiūrovą, taip tarsi rodydama savo agresyvumą; tačiau vaizdo ir žiūrovo tarpininkas - Bobo Dylano dainos tekstas - agresyvumą paverčia apsimestiniu. Idėjos kodas slypi ir pačiame pavadinime - netikras karas dažų sprogmenimis - viskas tik žaidimas. Labai įtaigus sumanymas, tik kiek prigesintas meninės išraiškos - piešimo, susilpninaančio idėjų paveikumą.