Skaitmeninis ilgesys

Dovilė Norkutė. "Bandymas prisiminti". 2003 m.

"Vartų" galerijoje veikia dvi parodos, gvildenančios meno ir technologijos santykius - tai Dovilės Norkutės "Skaitmeninis ilgesys" ir tarptautinis projektas "l.g.q.t.s.o" ("les gens qui travaillent sur ordinateur" - žmonės, dirbantys kompiuteriu).

Kompiuterio paunksnėje. Meno ir kompiuterio "piršlybos" vyksta keliais būdais: išnarstant kompiuterį, konstruojant "kompiuterinio žmogaus" įvaizdį ir aplinką, sujungiant kompiuterio detales su žmogaus kūno dalimis. Be žmogaus ir kompiuterio, svarbus vaidmuo tenka atspaudui - tiražuojamam vaizdui. Taigi matome ne tik darbo su kompiuteriu procesą, bet ir jo rezultatą.

Paryžiaus menininkė Elsa Bechieau eksponuoja dideles skaitmenines fotografijas, kuriose matome "kompiuterinės buities" fragmentus. Klaviatūros ir pelės nufotografuotos jaukiai įsimaišusios tarp kitų daiktų - tarsi fragmentiškas nūdienos natiurmortas. Šie vaizdai nė iš tolo neprimena įspūdingų reklaminių kadrų, kuriuose naujausi kompiuteriai įgauna kone "Titaniko" didybę. Autorei svarbiau ne išaukštinti technologiją, bet ją "sužmoginti", atskleisti subjektyvų požiūrį į šių laikų kasdienybę. Panašiai mąsto norvegė Ingvild Fagerli, dokumentišką žvilgsnį į aplinką derindama su grakščia ironija. Jos fotografijose matome medžiaga aptrauktas kompiuterio "pelytes" - tarsi modernius baldus, užtiestus močiutės austa lovatiese. Iš pažiūros nereikalingi apvalkalai kompiuterio detalei suteikia sentimentalaus jaukumo - prie nuotraukų ant grindų išdėliotos pelės iš tiesų primena mažus gyvūnėlius.

Paroda dar kartą patvirtina Marshallo McLuhano mintį, kad medijos yra žmogaus tęsiniai, ištobulintos vieno ar kelių organų funkcijos. Egmontas Bžeskas radikaliai supaprastina McLuhano schemą, kompiuterio pelę prijungdamas tiesiai prie "žmogaus" smegenų. Kompiuterinis mąstymas iš tiesų įmanomas ir be kompiuterio. Kiek kitoks Audriaus Gražio požiūris į kompiuterinius kūno tęsinius. Jis eksponuoja senų kompiuterių atminties diskus ir du tapybos darbus. Blizgančiame vinilinės plokštelės dydžio diske tilpo tik aštuntadalis informacijos, telpančios į dabartinį CD. Tačiau kas sieja minimalistinį pano primenančią diskų kompoziciją ir tapybą? Pasirodo, neišraiškingo kolorito drobės turi simbolinį krūvį - jos nutapytos su placenta. Sugretindamas organinę ir kompiuterinę laikmenas Gražys tyrinėja žmogaus ir mašinos atminties paraleles.

Vilmantui Marcinkevičiui labiau rūpi "anapusybė", virtualus mūsų ir atminties būvis. Jei virtualiai keliaujame po pasaulį nejudėdami iš vietos, jei nereikia jokio kūno, tik pojūčių simuliacijos, tai gal ir ateities kapinės bus ne žemėje, o virtualioje erdvėje? Tokiame kaip Vilmanto kompiuteryje auksiniais rėmais, kur tam tikra programa padės prisiminti ir gedėti? Tik nemanykit, kad parodoje pamatysite makabrišką instaliaciją - "virtualios" kapinės išsaugo tapybos gyvumą ir skambias spalvas.

Lino Liandzbergio kompiuterinių "vėliavų" kolekcija įtaigiai prabyla apie realybės ir identitetų konstravimą. Iš pirmo žvilgsnio prie sienos pakabintos nedidelės drobės primena Šiaurės šalių vėliavas, tik kitokių spalvų. Kita vertus, po "vėliavomis" prie sienos pritvirtintos klaviatūros rodo, kad iš tiesų drobės užima ne paveikslo, o kompiuterio ekrano vietą. Kiekvienas atsiduria priešais savo "kryželį", tačiau mikliais pirštų judesiais nei vaizdo, nei lemties nepakeisi. Šis drobės ir klaviatūros kentauras išryškina ir vaizdinius skirtumus tarp mirgančio bei kintančio ekrano vaizdo ir sustingusios tapybos.

Vaizdines struktūras analizuoja ir Jeanas (Django) Panekas iš Berlyno. Vaizdas skaidomas į fragmentus, fragmentai - į sluoksnius, sluoksniai - į taškelius ir panašiai. Vaizdų ir motyvų seka atsitiktinė - lygios eilės vienodo formato paveikslėlių ant aliuminio plokštelių. Įdomu, kad šios plokštelės pritaisytos prie drobių. Ironizuojamas kompiuterinių vaizdų paveiksliškumas ar tapybos suvirtualėjimas? Juk ne tik reklaminė fotografija skolinasi klasikinės tapybos kompozicines schemas - ir tapyba jau nuo popmeno laikų nevengia motyvo kartojimo ir spausdinto atvaizdo imitacijų. Spalvinį jautrumą vis dažniau matuojame ne subtilia spalvų derme, o taškeliais. Paneko paveikslėliai taškuoti, lyg sirgtų vėjaraupiais. Kęstutis Grigaliūnas pasielgia dar radikaliau - jo kompozicijose vietoj taškelių yra skylutės. Gal tai koks virusas? O greta į sieną pusiau "įmūrytas" Eimanto Ludavičiaus arbatinukas turbūt įkūnija "antivirusinę" sveiko gyvenimo programą, kurioje jokiems technologiniams atributams tiesiog nėra vietos.

Linas Liandzbergis. "Darbas: kiekvienam savo". 2003 m.

Prakalbus apie virusus, nevalia apeiti Vitalio Čepkausko, kurio kompiuterinius žmones kankina technologinės negalios. Į kompiuterius Čepkauskas žvelgia iš ironiško atstumo, tarsi koks modernus čiabuvis, naudojantis jų detales kūrinių dekoravimui ir visiškai nekreipiantis dėmesio į jų funkcijas. Su modernisto įkarščiu jis gamina technikos pasaulio alegorijas, personifikuodamas žmonijos tykančias grėsmes - pažvelkite, koks žiaurus teroristas tas "Virusas"! Sauliui Vaitiekūnui pavojingas atrodo ne kompiuteris, o žmogus. Tiksliau, prie kompiuterio prilipęs kūnas. Ilgai sėdite prie kompiuterio? Tai vietoj veidrodžio pažvelkite į Vaitiekūno paveikslą - ar tas akiniuotas užpakalis jums ko nors neprimena?

Ilgesio formos. Dovilės Norkutės parodos pavadinimas "Skaitmeninis ilgesys" skamba kaip "elektroninė priklausomybė". Tariant skaičius galvoje tiksi laikrodžio rodyklės, bet Norkutės ilgesys belaikis - arba stingstantis mitiniame laike. Nors kartais atrodo, kad po išoriškai ramiu paviršiumi tiksi laikrodinė bomba.

Anksčiau Norkutė tapė neotradicionalistinius paveikslus permatomais potėpiais aliejumi ant drobės. Egzotiški gyvūnai, pietietiškas peizažas, romantiški personažai atspindėjo intensyvų vaizduotės gyvenimą ir kartu norą žaisti ankstesnių kultūrų formomis. Jos tapyba ir toliau išliko daugiasluoksnė ir kupina kultūrinių aliuzijų. Tik dabar tai - ne perregimi spalvų sluoksniai, o tapybos ir skaitmeninio atvaizdo susiliejimas. Vaizdo skaidrumą ir erdvės iliuziją pridengė balzganas rūkas. Tai, kas anksčiau buvo perregima, dabar pridengiama - šydo, draperijos motyvas kartojasi daugelyje darbų.

Su tapyba sumišęs skaitmeninis atspaudas netikėtai atgyja, tarsi vedžiojimas teptuku primintų skaičiui jo taktilinę prigimtį. "Giliausiai yra oda", - sakė Verlaine’as. Netikėtai tą patvirtino šiuolaikinė fotografija, taip smarkiai išdidindama žmogaus atvaizdą, kad jo kūno paviršius tampa panašus į peizažą. Norkutė irgi smarkiai išdidina žmogaus figūrą, tačiau ji siekia ne objektyviai dokumentuoti kūną, o jį paslėpti. Po degančio raudonumo drabužiu, įvairių kultūrų rašmenimis, matiniais potėpiais. Jos drobėse net ir nematome viso kūno, tik fragmentus. Paveikslai dažnai primena stambius kino planus, kai matyti tik torsas, figūros fragmentas be veido ir kojų, veidas, akys. Sustabdyti nežinomo filmo kadrai, kuriame dalyvauja autorė ir jos sūnus. Nors autobiografiškumo ir nesiekta. Jungdama romantinę ikonografiją ir skaitmeninę techniką, Norkutė kuria šiuolaikines meilės, laukimo, ilgesio alegorijas. Tarp pirštų suspausto laiško deginimas vadinasi "hot mail" - nuoroda ne tik į liepsnos karštį, bet ir į nemokamo elektroninio pašto firmą. Iš tiesų riba tarp virtualaus ir fizinio pasaulio, atspaudo ir tapybos, asmeninių nuojautų ir kultūrinių tradicijų tarsi ištirpsta. Lieka kraujo raudonumo širdis, aguona ir pelenų spalvos rašmenimis išmarginti kūnai.

Rašmenys - patys įvairiausi: indėniški, arabiški, juodraštiniai, reklaminiai. Jų fragmentiškumas tik pabrėžia komunikacijos negalimybę. Tačiau tariamą paveikslo uždarumą paneigia vidinė jėga ir aistringas noras sujungti vaizdą ir prisilietimą.