Knygų spintoje

Kartais teigiama, kad lietuviško romano "aukso amžius" yra seniai praėjęs (ar, greičiau, niekaip negalintis ateiti), girdi, romanus rašantys rašytojai nesukuria knygų, atspindinčių visuomenę, kurioje gyvena. Alfonso Bieliausko knygoje "Lyg laiškas mylimai, arba Šitaip rašomi romanai" ("Margi raštai") surašyti (pa)stebėjimai, receptai ir sentencijos žiebia viltį, kad romano sausros laikotarpis kažkada turi baigtis.

Pats autorius (septintajame dešimtmetyje atgaivinęs psichologinio romano žanrą) yra parašęs devynis romanus. Knyga "Lyg laiškas mylimai…" apibendrina ir surūšiuoja kūrybines patirtis. Universalios sentencijos:

"Yra kūrinių, iš kurių grubi tendencija išlenda lyg blogai suveržta spyruoklė iš seno matraco."

"Rašytojas - tai reta specialybė, sudarykim jam sąlygas kurti."

Tyrinėjant literatūros gamybos būdus, Bieliausko literatūrinė kompetencija leidžia žvelgti į savo kūrybą (taip pat ir kitų) per atstumą ir matyti ją išgrynintą iki estetinių, siužeto, charakterių vaizdavimo problemų. Apskritai "Lyg laiškas mylimai…" labiau skirta ne mylimai, o būsimiems rašytojams - knygos "pagaminimo" formulė-receptas čia neatsitiktiniai. Pavyzdiniai romano ingredientai: koncepcija, veikėjai, kompozicija, surinkta medžiaga, rašymas, romano redakcija ( "gerai būna, kai visą romaną perskaitai garsiai"), rašymo pradžios ir pabaigos akimirka… ir t.t.

Žinoma, kiekvienas rašytojas turi savo receptą. Dažnai jis laikomas paslaptyje. Rašytoja Jurga Ivanauskaitė naudoja šviežius produktus ir "pagamina" romaną "Placebas" ("Tyto alba").

Tryliktoji J. Ivanauskaitės knyga - apie būrėjos Julijos mirtį. Gal savižudybę, o gal nužudymą. Abi šios versijos palaimingai sugyvena iki knygos pabaigos, kartais viena kitą išstumdamos ar papildydamos. Julijos baigties dešifravimu užsiima visa plejada šalutinių personažų: šou žvaigždė Maksas, jo brolis Tadas ir žurnalistė Rita. Kaip atskiri trys veikėjai veikia Reklama, Medijos ir "labai paslaptinga" "Placebo" organizacija. Taip pat - protinga Julijos katė Bastetė. Šioji apdovanota ypatingu sugebėjimu - (per)matyti suprekintą pasaulį nežmogišku intelektu.

Jau Shakespeare’o tragedijose randame nusivylimo žmogumi ir pasauliu. "Placebas" - ne išimtis. Žvalgantis literatūriniame kontekste kiek per tiesmukiška autorės pozicija akivaizdžiai "išlenda" personažų apmąstymuose: "Senieji autoritetai su savo vertybėmis jau buvo beveik ištrinti. Delete. Delete. Delete. Poetai, rašytojai, dailininkai ir filosofai, alkstančias silpnadvasių sielas penėję sovietmiečiu, dingo be pėdsako. Vietoj jų labai nesunkiai buvo pagaminti nauji žiniasklaidos dėmesio nusipelnančių kultūrininkų pavyzdžiai." Kultūriniai švyturiai dingę, o Lietuvą užvaldęs savižudžių, nusikaltėlių ir pensininkų pasaulis. Žiaurius pokyčius (įvykusius po Nepriklausomybės atkūrimo) inspiruoja slapta organizacija "Placebas". Šios organizacijos rūpesčiu didžioji tautos dalis it graikiškų riešutų kevalai svaidoma reklamos ir medijų vandenyne. Nederėtų nutylėti, kad Ivanauskaitės minėtos tiesmukos socialinės iliustracijos gožia siužetą, kartais trukdydamos stebėti Julijos sąmonę bei personažų tarpusavio santykius. Tiesa, knyga turi ir transcendencijos medžioklės liniją. Tai pats sunkiausias uždavinys, nes toji linija visaip slepiasi (rytietiškos ir krikščioniškos ezoterikos bruzgynuose), o medžiokliams tenka grįžti tuščiomis kuprinėmis.

Skaitydamas "Placebą" sentimentaliai ilgėjausi pirmosios autorės knygos "Pakalnučių metai" savižudžių Prano N. ir Danguolės L., "namo užmiestyje", pankės ir psichoanalitiko estetiškumo. Vis dėlto naujoji knyga įdomi kaip naujosios etnografijos darbas ir (ne tik antropologiniu požiūriu) nusipelno dėmesio.

Antropologinių tyrimų yra sulaukusios ir tolimos pietinės Ramiojo vandenyno salos. Marshallas Sahlinsas, vienas garsiausių šiuolaikinių JAV antropologų, knygoje "Istorijos salos" (Rašytojų sąjungos leidykla) tyrinėja Jameso Cooko ekspediciją. Laivų "Resoliution" ir "Discovery" prisišvartavimas prie Hawai I salos kranto (1778 m.) - mokslininkui tik pretekstas pažinti havajiečių, maorių ir kitų salų tautelių kultūras.

Apie salą, tik skalaujamą kitos jūros - Airiją, pasakoja prancūzų rašytojo Michelio Deono romanas "Violetinis taksi" ("Alma littera"). Čia "pas ponią Kolyn prie kelio iš Inigeito į Korofiną" gyvena pats romano pasakotojas ir rašytojas. Jo dienos bėga lietaus siaubiamame Airijos kaime, savo vienatvę jis paįvairina klausydamas muzikos, medžiodamas perkūno oželius ir lankydamas smukles. "Subjektyvios prozos" krypties romanas. Jo karkasą laiko paties rašytojo refleksijos ir potyriai, o kitų personažų (Taubelmano, Anos, Šeron, Džerio) linijos šį karkasą tai siūbuoja, tai palaiko. "Šit aš mąstau apie Martos kūną, apie Šeron ekstravagantiškumą, Anos paslaptį ir neįtikinamą legendą, kuria apsigaubė Taubelmanas. Galėjau leisti tiems žmonėms eiti pro šalį ir stebėti juos nepakrutindamas nė piršto, bet pagavo noras sekti jiems įkandin…". Knygos variklis yra bandymas atspėti, kokias paslaptis slepia šių žmonių gyvenimai. Šiame romane prieraišaus gyvulio vaidmenį atlieka medžioklinis šuo Grūzė. Priešingai anksčiau minėtai Bastetei iš J. Ivanauskaitės romano, jis neturi jokių mistinių galių, o norint, kad atneštų nušautą tilviką, jį reikia įsakmiai raginti.

Knygos pabaigoje rašytojo vienatvei iškyla grėsmė. Ana, o galbūt Šeron?.. Neaišku, juk "Airija - vaiduoklių šalis".

Šarūnas Monkevičius