Viena gražiausių mūsų laiko maldų

"Išteisintieji" J. Ljungströmo nuotr.

Rugsėjo 20 d. Stokholmo Karališkojo teatro eksperimentinėje scenoje "Elverket" ("Jėgainė") įvyko lietuvių režisieriaus statytos garsiosios Sarah Kane pjesės "Išteisintieji" ("Apvalytieji") premjera. Oskarą Koršunovą dirbti su šio teatro aktoriais pakvietė prodiuserė Ulrika Holmgaard, mačiusi jo lietuviškus spektaklius Stokholme. Iš kelių teatro siūlytų pjesių režisierius pasirinko ir savo teatre norėtą statyti Sarah Kane. Beje, "Išteisintųjų" ištraukos įmontuotos į ankstesnįjį OKT spektaklį "Geismas" pagal Sarah Kane, statytą O. Koršunovo ir Povilo Laurinkaus.

"Viena gražiausių mūsų laiko maldų" - taip savo straipsnį dienraštyje "Dagens Nyteter" pavadino vienas žymiausių švedų teatro kritikų Leifas Zernas. "O. Koršunovo pastatymas yra šedevras, sukurtas taip profesionaliai ir techniškai, kad ligšioliniai šio žanro spektakliai atrodo mėgėjiški", - šis kritiko įvertinimas jau tapo skrajojančia mūsų laikraščių fraze.

"Žiūrėti "Išteisintuosius" "Elverket" scenoje - reiškia 100 minučių patekti į psichozės būseną. Scenografo Peterio Lundquisto sukurta erdvė - grindys ir pasvirusi baltų plytelių galinė siena. Už kairiosios sienos lango viešpatauja Tinkeris - savotiškas šios bevardės institucijos daktaras ir kankintojas: jo batų girgždesys nuolatos dirgina ausų būgnelius. Žirklės, kuriomis brūžinamos grindys, gėlė, čaižoma į baltą sieną, į veidrodį įsistebeilijusi akis - viskas išdidinta, nutrinant ribą tarp tikrovės ir fantazijos. Sarah Kane žemietis Ronaldas D. Langas vienoje savo pirmųjų knygų rašė, kad tas, kuris numeta bombą ant Hirosimos, laikomas normaliu, o tas, kuris sako norįs tai padaryti, uždaromas į beprotnamį. Tokioje situacijoje dabar gyvename mes; teatro scena buvo ir yra patogi sukurti metaforai apie išeities nerandančią savimonę ir tokią pat visuomenę. (...) Čia pragaro ugnis dega kaip H. Boscho siurrealistinėse vizijose, ir kai Karlas (aktorius Andreas La Chenardiere) nukirstomis plaštakomis ir pėdomis - Tinkerio (aktorius Torkelis Peterssonas) darbas, - finale guli juodame kape, mes neabejojame, kad tai Kristaus simbolis, o jo išėjimas prilygintas prisikėlimui. Kane vaizduoja sistemą, kuri žudo meilę. Jaunas gydytojas (aktorius Davidas Dencikas) šoka makabrišką šokį, kurį nutraukia "Pragaro" viešbučio portjė (aktorius T. Peterssonas), suleidęs jam heroino į akies obuolį. Beveik choreografiškai perteikdamas įvykius, psichinę būseną O. Koršunovas sugeba paversti haliucinacinėmis scenomis. Gydytojo veidrodis yra didinamasis stiklas - jo akis skverbiasi į žiūrovų jusles, ir net jei mes nematome švirkšto adatos, užtenka už palinkusio Tinkerio matyti mėšlungiškai spurdančią koją, kad visais savo pojūčiais išgyventume tai, kas vyksta scenoje."

Didžiausias Švedijos vakarinis laikraštis "Aftonbladet" spausdina kritiko Claeso Wahlino nuomonę: "Vienas iš būdų apibūdinti lietuvių režisieriaus Oskaro Koršunovo bekompromisinį Sarah Kane pjesės "Išteisintieji" pastatymą yra žvelgti į jį kaip į veiksmo instaliaciją. Peterio Lundquisto sukurtoje baltų plytelių erdvėje, panašioje į lavoninę su skrodimo stalu ir ką tik iškastu kapu, išnyra veikėjai; išdidinti jų siluetai, lydimi hipertrofuoto žingsnių garso, slenka prie aukštos galinės sienos. Čia galima atpažinti graikų tragedijos incestą, Titą Androniką suluošintomis rankomis ir nupjautu liežuviu, heroino injekcijas į akį ir dar daug ką, kas iš tikrųjų vyksta pasaulyje. (...) Kartą Kane prasitarė, kad teatras - ne savarankiška jėga, daranti įtaką visuomenei, o pačios visuomenės ir jos narių požiūrio į pasaulį atspindys. Spektaklis "Išteisintieji" - ne apie smurtą, neapykantą ir žudymą, o apie jų sudarkytus švelnumą, meilę ir gyvenimą. Koršunovas meistriškai perkelia pjesę į sceną, sukuria jausmą, kad esame mitologiniame pasaulyje, priklausomi nuo daug didesnių nei mūsiškės jėgų."

Dienraštyje "Svenska Dagblated" kitas žinomas kritikas Larsas Ringas rašo: "Spektaklyje galima įžvelgti stiprių religinių motyvų. Tinkeris gali būti įsivaizduojamas kaip Tamsos dievas, žeminamas ir niekinamas Karlas - kaip Kristus. Greis - Indros duktė, atnešanti pasauliui meilę, kuri yra sunaikinama. Juk Greis reiškia malonę. Daugiaprasmis scenovaizdis - baltų keraminių plytelių kambarys. (...) Ant sienų pasirodo įvairios - saulėgrąžų, narcizų - puokštės, projektuojamos žiurkės, kraujo dėmės. Žiaurumas ir estetizmas tampa kontrapunktiška kokybe. O. Koršunovas meistriškai balansuoja tarp metaforų ir bjaurasties. Dalies teksto, kaip ir kelių ypač žiaurų scenų, atsisakyta. (...) "Išteisintieji" - tai vieta tarp privataus ir visuomeninio smurto. Pjesė primena Foucault esė, tačiau ji ir apie meilę. "Išteisintieji" gali vadintis "apvalytaisiais" - patyrusiais katarsį. Ir Koršunovo spektaklis gali būti interpretuojamas taip: gyvenimo metafora yra tokia beviltiška, kad scenoje atskleista tikrovė gali ženklinti galimybę ar viltį."

Dar prieš spektaklį O. Koršunovas kalbėjo: "Normalumo diktatūra veikia nuolat. Paradoksas tas, kad normalumas dažnai ginamas beatodairiškomis priemonėmis - žiaurumu ir kankinimais, tarsi atliekančiais pedagoginę funkciją. Tvarką pjesėje palaiko Tinkeris, kurį puikiai vaidina švedų teatro žvaigždė Torkelis Peterssonas. Jo saugomo pasaulio tvarkai gresia meilė, todėl jis naikina visas meilės apraiškas. Visos kūno dalys, galinčios tarnauti meilei - liežuvis, lyties organai, rankos, kojos - suluošinamos." Šios suluošintos kūno dalys, kaip ir besikeičiantis, tuščioje plytelių erdvėje nuolat pulsuojantis garsas ar šviesų ir projekcijų partitūra, tapo vienu paveikiausių spektaklio ženklų. Atsisakydamas "teatrališkai" glaistyti emociškai ryškiausias spektaklio scenas, balansuodamas ant nevaidybos, natūralumo ir estetinio vaizdo ribos, režisierius sakosi sukūręs geriausią ir tikriausią savo spektaklį.

Tačiau mūsų laukia nauja OKT premjera - "Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija", kurios plakate - maldai sudėtos rankos. Įdomu, kokiai šįkart?

Parengė R.V.