Liudijimai apie Holokaustą

Su adata širdyje. Getų ir koncentracijos stovyklų kalinių atsiminimai. Vilnius, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Vilnius, "Garnelis", 2003, 406 p.

Kažin ar šiai neįprastai liudijimų knygai įmanoma parinkti geresnį pavadinimą už tą, kurį pasiūlė jos sudarytoja Dalija Epšteinaitė - "Su adata širdyje".

"Seserį išvedė ir netrukus pakorė. Aš važiavau ešelonu. Nenorėjau gyventi, todėl įsismeigiau į kairiąją krūtinės pusę adatą, kurią turėjau su savimi. Maniau, kad ji greitai pasieks širdį ir viskas bus baigta. Betgi ne - aš ir šiandien su ja gyvenu", - rašo viena iš knygos autorių Valentina Filipova-Askotskaja. Panaši jausena - gyvenimas su adata širdy - persmelkia visus 105 publikuojamus tekstus.

"Aš nebetikiu Dievu. Jei Dievas leido, kad visa tai įvyktų, jis neturėtų egzistuoti." (Gitelė Šuster-Bargman)

"Nesaugumas, nepasitikėjimas, pažeidžiamumas ir nepatiklumas - nuolatiniai mano gyvenimo palydovai. Jų atsikratyti neįmanoma, nes neįmanoma užmiršti to, kas buvo išgyventa." (Rozeta Šolomovič-Rabinovič-Ramonienė)

"Kai girdžiu sakant: "Jis rado savo nišą gyvenime" arba "užėmė nišą" kokios nors veiklos srityje, visada prisimenu mūsų nišą, kurioje buvome užmūryti mes, gyvi žmonės. Ji išgelbėjo mūsų gyvybę, ir todėl dabar, praslinkus penkiasdešimčiai metų po išvadavimo, galiu aprašyti kai kuriuos to košmaro epizodus." (Josifas Rechesas, kartu su broliu ir motina tėvo slėptas užmūrytoje sienos išgraužoje žydų priverstinio darbo stovykloje Vilniaus Subačiaus gatvėje)

"Visą gyvenimą mane lydi jausmas, jog aš prisimenu, kas mums nutiko, nors suprantu, kad negaliu to prisiminti." (Sulamita Lev, gimusi 1941 m. birželio 7 d.)

Kažkaip nejauku žmonių gyvenimus vadinti liudijimais, tačiau kitas apibūdinimas čia netinka. Nes tai - tik per stebuklą išsaugoti gyvenimai. Tam ir buvo sumanyti getai ir koncentracijos stovyklos, kad šių gyvenimų nebūtų. Šimtai tūkstančių, milijonai gyvenimų nutrūko, buvo sunaikinti, nepalikę apie save jokio liudijimo. Visi liudijimai apie Holokaustą - išimtis iš siaubingos taisyklės.

"Kartais lankydamiesi Paneriuose mes su broliu apeiname visas iki vienos duobes, kuriose guli sušaudyti Vilniaus geto žydai, - rašo J. Rechesas. - Mano brolis Aizikas man sako: "Josele, čia buvo paruošta vieta ir mums". Bet įvyko stebuklas. Tėvas ir mama sugebėjo pasipriešinti šiai baisiai mirties mašinai. Jie liko gyvi ir išgelbėjo mus - du vaikus. Ko gero, tai vienintelis atvejis, kai liko gyva šeima, nuo pirmos iki paskutinės okupacijos dienos perėjusi visas geto "akcijas" ir darbo stovyklą."

Ir būtent šie, išimtiniai, liudijimai atskleidžia mums, viso to nepatyrusiems, tikrąjį Holokausto siaubą. Kai kurie išsaugotų gyvenimų aprašymai labai šykštūs, suspausti iki vieno puslapėlio, tačiau visuose, net ir pačiuose santūriausiuose, vienaip ar kitaip atsispindi tai, ką jautė, ką patyrė persekiojamas, mirčiai pasmerktas, žmogumi nelaikomas žmogus, sykiu ir tie, kuriems buvo nelemta liudyti. Skaitydamas šią knygą bent maža dalele gali pajusti, ką reiškia gyventi nuolatinėje baimėje, jausti amžiną alkį ir stingdantį šaltį, nugrimzti į visišką neviltį arba jos neprarasti ir atkakliai kabintis į gyvenimą, kurį, nubraukus Dievo įsakymus, iš tavęs kėsinamasi atimti. Gali įsitikinti, kad įmanoma neprarasti žmoniškumo ir nežmoniškiausiomis sąlygomis. Ir dar, kas nepaprastai svarbu, - gali suprasti, kad atsitiktinumas visai nėra aklas, kad daugelio atsitiktinumų išsaugotas, bet nepalyginti daugiau kartų pražudytas gyvenimas priklausė nuo buvusiųjų šalia. Nuo to, ar pastūmėjo duobės link, ar ištiesė pagalbos ranką, netgi nuo to, kad "nepastebėjo", nusisuko, mostelėjo bėgti. Kitaip tariant, nuo to, ar atsidūrusiems šalia - vokiečiams, lietuviams, visiems, kurie vadina save krikščionimis, - buvo pažįstamas, ar svetimas žmogiškojo bendrumo jausmas. Tai pats sunkiausias, o kaip rodo mūsų juodosios sąmonės "internetai", ir pats aktualiausias šios knygos tekstų netiesiogiai implikuojamas klausimas. "Kai pamatau lietuvį vyrą, sakysim, 77 ar 80 metų, visada pagalvoju: ką gi tu veikei 1941 m.?" (G. Bargman). Ką veiktume mes, jei vėl atsiristų panaši "masių sukilimo" sukelta banga? O juk žmonija iki šiol nėra nuo jos apsaugota.

Prieš 35 metus Sofija Binkienė, sudariusi knygą "Ir be ginklo kariai", kurioje išgelbėtieji kalba apie savo gelbėtojus ir kuri, mano galva, taip ir liko nepranokta, rašė: "Nuo knygoje aprašomų įvykių praėjo beveik 25 metai. Per tą laiką gal kiek užgijo žaizdos, bet kartu iš atminties išdilo ir daugelis faktų bei būdingų smulkenų." Mus nuo aprašomų įvykių skiria jau (arba tik) 60 metų. Akivaizdu, kad žaizdos neužgijo. "Užgydyti" jas stengėsi sovietų ideologija - reveransų jai sudarydama knygą neišvengė ir ši taurios sielos moteris. Tačiau faktai dyla iš atminties nepaprastai sparčiai. Sunku įkainoti tai, ką atliko Buvusių geto ir koncentracijos stovyklų kalinių sąjunga, paraginusi savo narius aprašyti tai, ką patyrė. Prieš 30, 20 ar net 10 metų Holokausto liudijimų būtų išlikę gerokai daugiau. Tačiau laisvą kalbėjimą ilgai varžė ta pati ideologija (iki šiol keista, kaip "Ir be ginklo kariai" prasiskverbė pro cenzūros užtvaras, nebent Justo Paleckio įžangos dėka), kita vertus, kalbėti apie Holokausto patirtį nepakeliamai sunku. Ne kiekvienas kaip Marija Rolnikaitė gali tarti: "Turiu papasakoti". Ypač jei jautiesi vienišas, nesuprastas, svetimas savo aplinkoje. Manau, kad ši jausena iki šiol neapleidžia daugelio išsigelbėjusių. Tačiau knygos "Su adata širdyje" liudytojai įveikė šį psichologinį barjerą. Įveikė, kaip kas sugebėjo.

Matai, kaip tai nelengva, skausminga, tačiau tai tik sustiprina liudijimų autentiškumą. Kalba labai skirtingi, įvairaus išsilavinimo žmonės, kuriuos Holokaustas buvo taip brutaliai suvienodinęs. Jų likimai tokie skirtingi ir sykiu tokie panašūs: Kauno, Vilniaus, Šiaulių getai, Štuthofo, Dachau, Osvencimo koncentracijos stovyklos, slapstymasis Žemaitijos, Suvalkijos miškuose ir kaimuose, neretai - savo tapatybės išsižadėjimas, galbūt - net kaltė prieš mirusiuosius, kad liko gyvi. Juos suartina neatitaisomas praradimo jausmas. "Tikėjausi, kad kas nors iš mano šeimos liko gyvas, bet gyvų neradau nė vieno." "Mūsų šeima per karą neteko 31 žmogaus. Vieni žuvo gete, kiti - IX forte, Paneriuose, koncentracijos stovyklose…" "Iš visų mano giminių ir artimųjų - jų buvo keturiasdešimt aštuoni - gyvi liko dėdė Isroelis ir sesutė Šeinalė, kurią įdukrino kaimiečiai lenkai." "Sugrįžusi į Kauną sužinojau, kad mano tėvai buvo gyvi sudeginti Estijos koncentracijos stovykloje Kloogoje, o mažytė sesutė iš jų atimta Kauno geležinkelio stotyje. Taip ir likau viena be tėvų ir be giminaičių." "Apie savo artimųjų likimą nieko nežinau." "Aš gyvenu viena, nieko neturiu." "Tikiu, kad dora ir garbinga žmonija laimės kovą su smurtu."

Jie atliko savo pareigą papasakoti. Mūsų pareiga - išgirsti ir įsiklausyti.

Linas Vildžiūnas