Vienatvės veidai tapyboje

Audronė Petrašiūnaitė. "Mamos portretas". 2001 m.

Naujų Audronės Petrašiūnaitės paveikslų (1999-2003) paroda Kauno paveikslų galerijoje - staigmena net ir menininkės kūrybos žinovams. Nepasikeitė jos paveikslų motyvai, tačiau pasikeitė jų dvasia ir plastinė išraiška. Menininkė kuria vis mažiau jai būdingų hedonistinių kūrinių. Šiuos keičia melancholiški ir dramatiški paveikslai.

Baigusi studijas Vilniaus dailės institute, Petrašiūnaitė greitai įgijo ir per ilgą laikotarpį išsaugojo vienos svarbiausių lietuvių tapytojų pozicijas. Šiuo metu ji pati dėsto tapybą Kauno dailės institute - į parodos atidarymą gausiai susirinko jos mokiniai. Būdama puikiai išsilavinusi, domėdamasi meno istorija ir naujausiomis dailės srovėmis, literatūra, politika, savo kūryboje ji apsiriboja "gryna" tapyba. Ji nebando savo jėgų konceptualiose akcijose, nekuria instaliacijų ar objektų. Net ir Petrašiūnaitės siuvinėti tekstiliniai pano išplaukia iš jos tapybos įvaizdžių ir išraiškos priemonių.

"Tapyba yra gyvenimo būdas, būdas išgyventi ir būti santaikoje su savimi ir pasauliu. Tapyti yra kaip kvėpuoti, stovėti lietuje, eiti per sniegą, žvelgti pro langą, akimis glostyti mišką", - taip savo kalbą per parodos atidarymą pradėjo Petrašiūnaitė. Ir iš tiesų, jos kūryboje tapybos tradicionalizmas paverčiamas saugojama ir puoselėjama vertybe. Gyvenimas ir tapyba Petrašiūnaitei - neatskiriami dalykai. Ji remiasi prancūzų Nabis grupe, belgu Jamesu Ensoru, Pierre Bonnard’u, vokiečių luminizmo judėjimu, kaip ir Viktoro Vizgirdos, Adolfo Valeškos, Černės Percikovičiūtės palikimu, puoselėdama tradicinius žanrus, kolorizmą, šviesos studijas ir išraiškingą potėpį.

Panašiai kaip Nabis menininkai, Petrašiūnaitė savo paveikslų temas ir motyvus suranda ramioje gyvenimo tėkmėje, toli nuo miesto. Tiesa, kitaip nei nabistai, ji negyvena kaime lyg atostogaujanti miestietė. Savo sodyboje ji būna visais metų laikais ir pati neatitrūksta nuo ūkio darbų ritmo. Ir vis dėlto jos paveiksluose nematyti buities sunkumų ar smulkių rūpesčių. Petrašiūnaitė tapo atsiskyrėliškai kontempliuodama aplinką. Anot menininkės, "motyvai ir temos tapybai yra visada šalia manęs - kartais kelyje, kartais Višakio Rūdoje, kur praleidžiu daugiausia laiko. Žmonių veidai, dirvonai, lietus, atminties peizažai, o kartais visai paprastas vaizdas pro langą, sniego laukas už miško, rudenio varnai, upės ruoželis už medžių, ruduo žmogaus veide ir veidas šviesoje - tai temos tapybai. Man yra svarbus žmogaus buvimas, gyvos ir negyvos gamtos dialogas, kai nusitrina ribos tarp žmogaus egzistencijos ir suartų dirvonų, varno sparnų juodumas, kai ruduo yra šalia ir tavyje. Kai žvelgi į veidrodį ir veidrodis žvelgia į tave." Sodybos ir jos apylinkių mikrokosmas per tapymo - kontempliacijos procesą įgauna ir panteistinės dimensijos, kartu neprarasdamas gyvybingų syvų.

Likdama ištikima toms pačioms temoms ir motyvams, Petrašiūnaitė kuria vis naujas jų lyrines ir dramatines variacijas.

Peizažai, interjerai, natiurmortai, portretai ir autoportretai ar šių žanrų junginiai - tai pirmiausia spalvos kintančioje šviesoje studijos. Kai kurie paveikslai beveik priartėja prie abstrakcijos, bet bent užuomina į natiurmortą visada išsaugoma.

Paveikslų kompozicijos turi gana stiprius tektoninius komponentus, tačiau šie atsiskleidžia ne iš karto, tik geriau įsižiūrėjus į raibuliuojančius spalvų laukus. Tvirti, stabilūs daiktai - trobesiai, baldai, buities rakandai, kaip ir figūros, peizažai ar interjero erdvė - tirpsta spalvų persodrintame šviesos virpėjime. Svarbus vaidmuo tenka ir atspindžiams lango stikle, lede ar veidrodyje. Tapymas Petrašiūnaitei - "procesas spalvos magijai pajusti ir materializuoti". Petrašiūnaitės paletėje - visas spalvų spektras. Kaip ir ankstesnėje kūryboje, čia daug šiltų, žėrinčių spalvų - skaisčiai raudona, gili purpurinė, geltona, oranžinė, tačiau dabar vis daugiau perlamutrinės pilkos, net baltos. Ji sukuria visą "Mėlynąjį" paveikslų ciklą. Atsiranda ir anksčiau autorei nebūdingų tamsių spalvų. Ji sako: "Pastaruoju metu tapyboje atsirado žemės spalvos, juoda kaip tyli katė atėjo į mano paletę. Svarbu tapo ne tik spalva ir tonas, bet ir piešinys."

Petrašiūnaitė tapo ir plačiu laisvu gestu, skubiais, virpančiais potėpiais. Tiršti dažo sluoksniai kaitaliojasi su plonais peršviečiamais, didelės plokštumos - su faktūromis ar štrichais. Vienuose paveiksluose sukuriamos gilios erdvės ir kelių planų įspūdis, kituose visai atsisakoma žymėti apimtis, dominuoja apibendrinto pobūdžio siluetai. Groteskiškas piešinys pastaruosiuose yra ne mažiau svarbi, o gal net svarbesnė išraiškos priemonė nei spalva ("Autoportretas su tulpe", "Mamos portretas").

Ankstesnėje Petrašiūnaitės kūryboje vyravusius Hesse’s propaguotus "mažus džiaugsmus" keičia vienatvės nuotaikos. Anot autorės, "vienuma yra juntama kartais aštriai, kartais kaip neišvengiama gyvenimo dalis, kaip virš dirvono miškas, virš miško dangus". Saulės spindulių nutviekstus laukus ar namo kambarius pakeičia rudens darganų peizažai ir pasakojimai apie spengiančią "gyvenimo žiemoje" tylą. Juodi varnai - netekties pranašai užvaldo dangaus erdvę, veidrodžiai apledėja, veidai sustingsta į kaukes su giliomis akiduobėmis.

Heinzas Norbertas Jochsas, apibūdindamas Markuso Luepertzo tapybą, yra pasakęs: "Jo paveikslai iš pradžių pakviečia žiūrėti, po to galvoti, o ne atvirkščiai". Taip ir Petrašiūnaitės paveikslai pirmiausiai užburia spalvomis, linijomis ir faktūromis, o tik vėliau įsigiliname į jų motyvus, atskleidžiančius džiaugsmingus ar liūdnus išgyvenimus ir aštrias provokacijas. Petrašiūnaitė neskirsto pamatyto ar išgyvento į gera ir bloga, teisinga ir klaidinga. Tapyba čia - ne priemonė pasauliui atspindėti ar keisti, o pagrindinis ir vienintelis tikslas.

Savo drąsioje ir jausmingoje tapybos parodoje Petrašiūnaitė pateikė ir penkių pastarųjų metų paveikslų ikonografiją ir nuotaikas apibūdinantį pačios parašytą eilėraštį:

Kai širdis panaši į lietų
o sodas į debesį
debesis į dangų
dangus į žiemą
žiema į sodą
Medžio šešėlis panašus į nėrinį
Kaklo linkyje švelniau
pulsuoja
gyslelė
gyvybė
gyvi
Žydi žiemos sodai...

Taigi tapytoja kuria eilėraščius ne tik spalvomis. Kritikui sunku taip taikliai aprašyti jos paveikslus, kaip tai padarė pati tapytoja.