Nostalgijos dozė žiemos išvakarėse

Gimiau ne vakar ir ne užvakar, bet visada nustembu, kai gražiausi mano jaunystės metai - 7-asis ar 8-asis dešimtmečiai - kam nors tampa retro filmo tema. Tada atsidūstu: "Juk tai buvo taip neseniai..." 1970 m. gimęs amerikiečių režisierius Paulas Thomasas Andersonas savo retro filmo "Pašėlusios naktys" (LNK, gruodžio 2 d. 21 val.) veiksmą nukėlė į 1977-uosius, kai didžioji seksualinė revoliucija jau skynė savo vaisius. Moralės permainas ir nepakartojamą - prisodrintą erotikos ir laisvės - to meto atmosferą "Pašėlusios naktys" rodo labai subtiliai ir su humoro bei nostalgijos doze. Filmo herojus septyniolikmetis Džekas (Mark Wahlberg) palieka gimtąjį miestą ir atsiduria Los Andžele, garsiajame San Ferdinando slėnyje. Čia įsikūręs erotinis verslas klesti. Jo dalimi tampa ir Džekas, pasivadinęs skambiu Dirko Diglerio pseudonimu. Jo įspūdingas vyriškas organas ir darbštumas netrunka atnešti vaikinui šlovę...

Tačiau laikai keičiasi, ir 9-ajame dešimtmetyje porno verslą ištinka krizė. Režisierius nekalba apie priežastis, jos lieka už kadro, bet žiūrovui aišku, kad artėja nauji - AIDS ir saugaus sekso - laikai. Visos pašėlusios naktys kada nors baigiasi.

Netikėčiausia šiame filme tai, kad Andersonas sukūrė iš esmės labai nostalgišką ir šiltą filmą apie porno verslą. Aišku, jis provokuoja, bet ne taip, kaip Milošo Formano "Visuomenė prieš Larry Flintą". Aplink garsų pornografinių filmų prodiuserį (Burt Reynolds) susibūrę žmonės rodomi kaip viena didelė šeima, todėl filmas įgyja šeimyninės sagos intonaciją. Aišku, tai režisieriaus provokacija, bet būtent ji ir suteikė filmui originalumo. Amerikiečių kritikai pavadino "Pašėlusias naktis" vienu geriausių 1997 m. filmų. Jis buvo nominuotas net trims "Oskarams", pelnė daugybę tarptautinių apdovanojimų.

Porno žvaigždė Dirkas Digleris pasirodė jau pirmjame Andersono filme "The Dirk Diggler Story", aštuoniolikmečio režisieriaus sukurtame 1988-aisiais. Tačiau kritikų dėmesį jaunas režisierius atkreipė kitu kūriniu - 1992 m. sukurtu trumpo metražo filmu "Kava ir cigaretės", pasakojančiu apie penkis žmones, susitinkančius Las Vegaso kavos parduotuvėje. Andersono talentas sujungti skirtingų žmonių likimus ir istorijas į filmo visumą atsiskleidė anksti, tačiau buvo tobulai išplėtotas bene garsiausiame jo filme "Magnolija". Manau, kad jis šiek tiek autobiografiškas, mat dauguma šio filmo herojų susiję su televizija, o Andersonas - Amerikoje garsaus televizijos laidų vedėjo Ernie Andersono sūnus.

LNK šią savaitę siūlo įdomiausią filmų rinkinį. "Snobo naktis" (5 d. 22.40) operatyviai parodys vienintelį šių metų lietuvių vaidybinį filmą - Kristijono Vildžiūno "Nuomos sutartį". Rugsėjį šiltai sutiktas vienoje konkursinių Tarptautinio Venecijos kino festivalio programų, šis filmas, viliuosi, sudomins ne tik snobus. Jaunas režisierius bene pirmasis lietuvių kine pabandė sukurti moters portretą. Jau vien tai nusipelno simpatijų. Filmo herojė - vieniša, gyvenimo krizę išgyvenanti keturiasdešimtmetė, kuri išsinuomoja laikiną butą (kol vyks tikrojo remontas), nežinodama, kad tas butas - žiaurių vieno jaunuolio erotinių žaidimų poligonas.

Pagrindinį vaidmenį kūrusios Larisos Kalpokaitės veidas mane persekiojo ilgai - jis atspindi ir moters paslaptį, ir tai, nuo ko bėgo dauguma lietuvių kino režisierių, - sugebėjimą patirti jausmų, geismų, meilės pilnatvę.

Vlado Naudžiaus kamera subtiliai perteikia ir herojės grožį, ir baimę nusivilti, ir moters vienatvę ledinę dykumą primenančiame Vilniuje. Regis, visi šiame Vilniuje esame nelaimingi, vieniši vujeristai, besiviliantys pamatyti kažką tikra už svetimų langų, nebeturintys jėgų pradėti gyventi iš naujo.

Panašiai nuteikia ir Russello Mulcahy 1992 m. filmas "Ledas iš dangaus" (LNK, 30 d. 00.05). Tik nesuprantu, kodėl jį nugrūdo į naktį. Filmo herojus - buvęs britų žvalgybos agentas, tapęs džiazo klubo savininku. Paslaptinga ir erotiška gražuolė - JAV ambasadoriaus žmona - melu ir glamonėmis jį priverčia prisiminti senąją profesiją. Aišku, jei ne puikus britų aktorius Michaelas Caine`as, filmas būtų tik dar vienas banalus trileris, bet... Caine`as čia tikrai nuostabus, verčiantis prisiminti Johno Le Carre ar Raymondo Chandlerio knygų herojus.

Kito įtempto siužeto LNK filmo - Richardo Donnerio "Sąmokslo teorijos" (29 d. 22.35) - herojus Džeris (Mel Gibson) gyvena nuolat baimindamasis praeities, kurios neprisimena. Jis yra Niujorko taksistas ir susijaudinęs pasakoja savo keleiviams apie sąmokslus, kurių, pasak jo, yra visur. (Jums tai nieko neprimena?) Sąmokslas jam atrodo ir vandens prisodrinimo fluoru akcija, ir tarptautinė monetarinė politika. Džeris įsitikinęs, kad "jie" viską kontroliuoja ir padarys taip, kad žmonija taptų kažkokios baisios intrigos auka. Tačiau Džeris nėra beprotis. Kažkas jį stebi. Tik neaišku, kodėl. Vienintelis žmogus, kuris nuoširdžai klausosi Džerio teorijų - Julios Roberts vaidinama teisininkė Alisa. Prieš kelerius metus buvo nužudytas jos tėvas, bet moteris iki šiol netiki oficialia mirties versija. Vieną dieną Džerį pagrobia paslaptingas psichiatras...

Savaitgalis su Julia Roberts, aišku, nežada sinefiliškų, tik kitokius - žiūrėjimo, grožėjimosi - malonumus. Tegu mano kolegos sako, ką nori, bet šių dienų kine nėra kitos taip holivudine charizma apdovanotos aktorės. Antrasis savaitgalio Roberts filmas - Gary Marchallo "Pabėgusi nuotaka" (LNK, 30 d. 22.05) išnaudoja būtent tai. Aišku, čia rasime ir sumaniai panaudotus biografinius motyvus, nes aktorė garsėja savo pabėgimais iš mylinčių vyriškių glėbio, be abejo, režisierius šiuo filmu pabandė pakartoti ir savo ankstesnio filmo "Graži moteris" (būtent jis ir atnešė šlovę Roberts) sėkmę. Čia aktorės partneris - ir vėl Richardas Gere`as.

Jei mėgstate žavias holivudines meilės istorijas, patariu nepraleisti Williamo Wylerio 1966 m. komedijos "Kaip pavogti milijoną" (TV3, 30 d. 11.35, gruodžio 2 d. 12.25). Audrey Hepburn ir Peterio O`Toole`o - jaunos nepatyrusios mergaitės ir sąmojingo perėjūno - duetas šiame filme labai žavus. LTV 30 d. 21 val. rodoma Sydney`aus Pollocko "Sabrina" - deja, tik nelabai vykęs nuostabaus Billy Wilderio filmo su ta pačia Audrey Hepburn perdirbinys. Jos ir Humphrey Bogarto duetas nė iš tolo neprilygsta Julios Ormond ir Harrisono Fordo duetui. Be to, naujosios "Sabrinos" istorija perkelta į mūsų laikus, o jie, patys žinote, pernelyg banalūs didelėms viso gyvenimo meilės istorijoms.

Visiškai nebanali istorija ir nebanalus filmas LTV bus parodytas antradienio elitui, t.y. gruodžio 3 d. 22 val. Tai jaunos bulgarės Iglikos Trifonovos juosta "Laiškas į Ameriką" (2001). Filmas įdomus keliais aspektais. Pirmiausia, prasminga vaidybinio ir dokumentinio kino simbioze, mat iš dokumentinio į vaidybinį kiną atėjusi režisierė didžiąją filmo dalį nufilmavo grynai dokumentiškai. "Laiškas į Ameriką" prasideda gana tradiciškai: filmo herojaus Ivano draugas Kamenas Amerikoje patenka į avariją ir guli ištiktas komos. Ivanas negauna JAV vizos ir sugalvoja originalų būdą, kaip padėti draugui. Kameno senelė mokėjo seną dainą, kuri esą galėjo prikelti iš mirties patalo. Ivanas važiuoja į kaimą, kad įrašytų dainą į magnetofoną ir nusiųstų ją Kamenui. Tačiau kelionė užsitęsia, nes senelė mirė, o jos draugės ir pažįstamos siuntinėja Ivaną vis pas kitas senutes, kurios dar galėtų prisiminti dainą. Taigi "Laiškas į Ameriką" - dar ir kelio filmas. Keliaudamas Ivanas susitinka su įvairiais žmonėmis, ir iš tų susitikimų susideda gyvas šių dienų Bulgarijos paveikslas. Tačiau ilgainiui kelionė įgyja ir mitinį atspalvį - kalnuose Ivanas tarsi Orfėjas ieško dainos, kuri padės nugalėti mirtį. Kartu jis tarsi persiima visais sutiktų žmonių prisiminimais, pasakojimais, dainomis, visa tai tampa ir Ivano atminties dalimi.

Šis filmas kuklus, paprastas, bet kartu ir nepaprastai gyvas, prasmingas. Žiūrėdamas jį vis pagalvodavau, kad kažkas panašaus jau seniai galėjo gimti Lietuvoje - juk turime tokią puikią dokumentinio kino mokyklą. Bet negimė, vadinasi, ir toliau teks tenkintis elito kinu.

Jūsų - Jonas Ūbis