Literatūra

Atsakiniai

knygos

iliustracija

Viktorija Daujotytė "Sakiniai". Vilnius,

"Tyto alba", 2002, 150 p. 2000 egz.

Nedidelis laiko tarpas skiria leidyklos "Tyto alba" dvi knygas: Viktorijos Daujotytės "Sakinius" ir Ugnės Barauskaitės romaną "O rytoj vėl reikės gyventi". U. Barauskaitė jau apskelbta SMS žinutėmis ir elektroniniais laiškeliais susirašinėjančios padermės atstove. Tarp V. Daujotytės ir U. Barauskaitės žiojėja mažų mažiausiai turinio praraja. Tačiau formos požiūriu jas galima jungti į vieną tinklą ir tada įžvelgti V. Daujotytės pranašumą - U. Barauskaitės rišlaus teksto vienetui transliuoti reikia mažiausiai dešimties SMS žinučių, o transliuojant V. Daujotytę visada pakanka vienos. Sakinys yra sakinys.

Sakinius keblu recenzuoti. Ypač kai sakinių ištakos, anot V. Daujotytės, yra už sakinių: "Kūrinyje yra (jei yra) galių, kurių neįmanoma paaiškinti tekstu, iš teksto; apskritai negalima paaiškinti - kai aiškiname tai, kas nepaaiškinama, aiškiname iki užtamsinimo." (37 p.)

Nors yra labai aiškių, akademybės požiūriu necenzūriškų (nes teisingų) sakinių: "Humanistika kai kuriais savo bruožais ima parazitėti - minta savo pačios tekstais, dauginasi iš savęs (tekstai iš tekstų), vis labiau toldama nuo pirminių būties šaltinių - gamtos, daiktų, likimų; kodėl - ar kad trūksta gyvybės, kad per daug tekstų, ar jau iš nevilties - ką galima pasakyti pasauliui, vartojančiam paskutinių būties klausimų likučius." (18 p.)

"Sakinius" pakartotinai derėtų leisti su daug platesnėmis paraštėmis, kad skaitytojai galėtų surašyti atsakinius. "Sakiniai" peraugo knygos formą ir prašosi įdedami į tinklo braidyklą - vadinamąją interneto svetainę. Tada nereikėtų knygos su plačiomis paraštėmis, nes atsakinius būtų galima siųsti atgal į tinklapį. Kol nėra braidyklos , pateikiu keletą savo atsakinių - deja, popieriuje ir, deja, ne iš vieno sakinio.

* * *

Iš visko, kas pasakyta apie Kristų, įspūdingiausia O. Wilde`o mintis: "Iš tiesų Kristaus vieta - tarp poetų" ("De profundis"). (100 p.)

Įtariu, kad tikroji O. Wilde`o mintis tokia: "Kristaus vieta - greta manęs." Magdalietei jis nebūtų taip sakęs vien dėl jos lyties.

Kas - tikriausiai Julia Kristeva: laikas priklauso vyrui, erdvė - moteriai; galbūt, jei erdvėlaikį suvoksime kaip kryžmą - kryžių: laiko vertikalę perkerta erdvės horizontalė - perkirtoje įsikuria gyvenimas. (10 p.)

Galbūt. Kristeva irgi galėjo panašiai teigti. Tačiau įtariu, kad mįslingoji "kas" tikriausiai turi kitą vardą. Toje lietuviškoje knygoje Kristeva įsprausta greta Luce`s Irigaray. Apie erdvėlaikį ir kryžių samprotauja pastaroji. "Norint šį (lyčių - A. B.) skirtumą apmąstyti ir įgyvendinti, reikia iš naujo nagrinėti visą erdvės ir laiko problematiką." Irigaray išaiškina, kas yra kas: vyras - laikas, moteris - erdvė. Dualistinė schema jos netenkina, tad įvedamas trečiasis sandas - angelai, šmirinėjantys erdvėje ir laike. Irigaray nurodo angelų pamėgtą maršrutą: "Perėjimo prie gleiviškumo slenkstis. Perėjimas visuomet pravertas..." Ir tada sukala kryžių: "Šios dvi poros lūpų sudėtos sudaro kryžių, tarsi kryžkelės tarp prototipas. Burnos ir lyties lūpos ne tos pačios krypties. Jos išsidėsčiusios atvirkščiai negu lauktume: "apatinės" - vertikalios."

Taigi. Tačiau koks mano reikalas.

Taip, žmonija šiandien yra atsidūrusi didelėje kryžkelėje: XIX-XX amžių ideologijos žlugo; žlugo bandymas sukurti alternatyvą kapitalizmui, globaliam turgui; žlugo utopijos, liko tik bandymai kas nepavyko užkloti ant to, kas neįvyko: mąstymo energija yra stabdoma bendros grėsmės gyvybei - ir baugios, ir farsiškos. (8 p.)

Vargu bau galime jaustis kryžkelėje, jeigu paskelbti ateities mūrijimo planai artimiausiam dešimtmečiui. Europos Sąjungos sienos su- ręstos, liko tiktai apdailos darbai. Ir kas galėtų paneigti, jog tai nebus viduje taikus, tačiau pasaulyje galingiausias Ketvirtasis Reichas - pliuralistinis, demokratiškas ir spindulingas, tuzinu Mergelės žvaigždžių vainikuotas. Rusijos ir JAV prezidentai - kol kas vienas asmuo dviejuose kūnuose. Jie sako bendras kalbas dvejomis lūpomis, kurios kraujuoja ateitimi: kai nukariavusios Iraką JAV galės pakeisti naftos lašelinę, ateis metas žygiui prieš Meką ir Mediną - Saudo Arabijai, tai feodalinei iškasenai, nėra vietos po Naujosios pasaulio tvarkos mūro skliautais.

Alternatyva šiuolaikiniam kapitalizmui yra šiuolaikinis kapitalizmas! Socialkapitalizmas, nuo kurio koktu baronienei Thacher. Kapitalizmo apdailos darbai nuolatos spartėja. Jei žodyje "Sorosas" padarysime 5 rašybos klaidas, turėsime žodį "Leninas". Kas turi ausis - teklauso! Ne, Sorosas neplagijavo Lenino! Kas tuo netiki, tesugretina G. Soroso "Pasaulinio kapitalizmo krizę" su V. Lenino "Imperializmu, kaip aukščiausiąja kapitalizmo stadija".

Ar priežastis yra, ar tik nusakoma iš veiksmo, kartais ją visiškai užgožiančio; po krizės - būtent šiuolaikinio pasaulio ir šiuolaikinio mąstymo krizės, paženklintos įvykių Amerikoje, matomi tik padariniai ir su jais kovojama, nebandant reflektuoti priežasčių ar net prieš jas užsimerkiant; priežastys prieštarauja ideologinėms strategijoms. (8 p.)

Jei mūriji ateitį, tai reikia kertėn dėti tokias priežastis (pamatus), kad ant jų būtų galima ręsti reikiamus padarinius (skliautus). Jokios ideologijos, vien geometrija ir žinios apie medžiagų atsparumą. JAV šviečiamasis kanalas "History" šįmet pamokė vaikučius tokių mūro darbų: kai 1979 m. Iranas ėmė grasinti naftos transporto keliams,Vakarai parėmė Saddamą Husseiną. Amerika teikė jam žvalgybinę informaciją, Vakarų Vokietijos įmonės sumontavo įrangą cheminio ginklo gamybai. Jei statytojai tada nebūtų pakloję reikiamų priežasčių, dabar neturėtume geidžiamo padarinio - Bagdado pabaisos. Karas prieš jį, lyg kokie suvirinimo darbai, leis užbaigti apdailą visuose Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose.

Išmintis, dvasinis lygmuo - ne, žmoguje jis nėra pastovus - kartais nusenka; išmintingojo bejėgiškumas, susidūrus su gudriu manipuliatoriumi, išmiklinto proto politikieriumi, - kodėl: gudrumu išmintingas yra išviliojamas į kitų taisyklių erdvę; tik atsitraukdama ir pasitraukdama išmintis jei ir nenugali, tai bent išlieka. (10 p.)

Lietuvos politikoje per daug profesorių, kurie nepanoro atsitraukti ir pasitraukti su visa savo išmintimi. Per daug nepaperkamų intelektualų, kurie viešai reiškia nuomonę apie reklamą valstybinėje televizijoje. Per daug, kad nekiltų įtarimas dėl užkulisiuose stovinčių išmiklintų politikierių.

Teisingai mąstyti neįmanoma be klaidų; valia klaidai yra dalis valios tiesai. (11 p.)

Esant tokiai ontologinei sąrangai, būtinas ne vien kompiuterinis rašybos klaidų tikrintuvas, bet ir Atpirkėjas.

Matau, kad matydama matau: matu ir tai, ko nemačiau, kai tik mačiau. (12 p.)

Kas Descartes`o - atiduokime Descartes`ui, kas Husserlio - Husserliui, o kas Viešpaties - Viešpačiui.

Suspėti suprasti, ką šią akimirką supratau - atidėta išnyks negrįžtamai; supratimas pirmiausia yra būsena. (12 p.)

Jonas išėjo iš kambario, bet aš tuo netikiu. Šaltiniai tvirtina, kad Wittgensteinas įsiaudrindavo, kai mąstydavo apie tokius teiginius. Jis rengėsi atsainiai, nors ir valyvai, todėl, matyt, niekada nebuvo išgyvenęs tokios katastrofos - puikiai pamena, jog išjungė lygintuvą, tačiau tuo netiki ir grįžta patikrinti.

Požiūris į vaikus yra požiūrio į senus tėvus ar senelius inversija; rūpestis nebelaikomas gyvenimu, o gyvenimo trikdžiu; bet kas yra gyvenimas be rūpesčio? (15 p.)

Tai ne Bitės Vilimaitės apsakymas. Moteris iš Zambijos: tu klausi, kur išmokau "Iliadą" originalo kalba? - ne visą juk moku, bet buvo toks daktaras, kaimyninio Malavio prezidentas, jis norėjo įkurti geriausią pasaulyje internatą ir įkūrė; beveik visi mokytojai buvo Ph. D., turėjome golfo laukus, mūvėjome baltas kojinaites, bet aš nekenčiu vienuolių, kurios prižiūrėjo tvarką, ir visai ne todėl, kad esu anglikonė; seniai tai buvo; dabar, aišku, palūkanos už kreditus Zambijoje yra astronominės, bet išgalėsiu mokėti už tuos du automobilius, kuriuos pirkau savo įmonei; gyvenu tėvų name, nes taip pigiau; gal Niujorke kur matei kuprinę ant ratukų, nupirkčiau dukrai; tu teisus - privatizacija Zambijoje vyko panašiai kaip Rusijoje; anksčiau mano tėvynėje nebuvo nei paliktų našlaičių, nei bejėgių vienišų senių - viskuo pasirūpindavo giminės, tačiau mes išmirštame nuo AIDS, ir gatvės pilnos pamestinukų; įsivaikinau savo pusbrolius, kad jie neuostytų klijų Lusakos lūšnynuose, bet aš - išimtis; beje, reikalai gerėja ir dabar tiktai kas ketvirtas mano šalies gyventojas infekuotas ŽIV.

Ji dar papasakojo anekdotą, kurį laikiau rusišku, bet jis pasirodė tarptautinis. Norėjau ją pabučiuoti.

Kiekvienas sukrėtimas (kad ir teroras Amerikoje) sukrečia ir praeitį; ji tarsi persikeičia, išryškindama scenarijus, pagal kuriuos pasaulis gyvena; staiga vėl priartėja Hiroschima, subombarduoti Dresdeno muziejai, taip pat ir nuskendęs povandeninis laivas "Kurskas" - iš mirties Morzės abėcėlė, mobiliojo telefono skambutis. (17 p.)

Kai ant Bangladešo plūsteli koks nors potvynis, visi greitai pamiršta, kiek žmonių paskendo - dešimtys ar šimtai tūkstančių. Jeigu daugybės žmonių mirtis neturi kultūrinio ar istorinio konteksto - mirties lyg ir nėra. Ar verta krimstis dėl natūros žaismo, kuris istorikui nesuteikia jokios progos pasisakyti? O antpuolis prieš Niujorką 2001-aisiais sukrečia istorinę praeitį ir turi konkretų scenarijaus autorių. Apie tai negalima tylėti. Buvo toks Narendranathas Datta, gerasis žmogus, daugiau žinomas kaip Vivekananda. 1893-aisiais Čikagoje susirinko Pasaulio religijų parlamentas, ta proga buvo paskambinta varpu, ant kurio šono galėjai skaityti: "Naują priesaką duodu jums, kad mylėtumėte vieni kitus". Nuskambėjo 10 dūžių, reiškusių 10 religijų, kurios pasiuntė atstovus į tą parlamentą. Vivekananda pasakė: "Aš karštai viliuosi, kad varpas, kuris šįryt skambėjo šio susirinkimo garbei, taps laidotuvių varpu visokiam fanatizmui, visokiems persekiojimams kalaviju ar plunksna ir visokiems netauriems jausmams tarp žmonių, einančių to paties tikslo link". Praėjo lygiai 108 metai - mat Vivekananda kalbėjo 1893 m. rugsėjo 11-ąją, ir jau pagarsėjęs režisierius, vardu Osama bin Ladenas, surengė savąją Vivekanandos scenarijaus premjerą. Surengė lyg būtų išėjęs lietuviškąją teatro mokyklą: pjesė - sau, o pastatymas - sau. Turėjo skambėti laidotuvių varpas fanatizmui, tačiau teko skambinti varpu Osamos kamikadzių oro šou aukoms. Šiaip jau 108 yra šventas skaičius. Hinduistų "rožinis", vadinamoji mala, turi 108 karolius. Matyt, tai reiškia kažkokį ciklą. Tik tiek ir težinau. O dėl Drezdeno reikia pasakyti, kad tai buvo tokia D. Britanijos Karališkųjų oro pajėgų taktika - nužudyti kuo daugiau civilių vokiečių, kad likę gyvi nusigręžtų nuo Hitlerio.

Arūnas Brazauskas