Nemirtinga tapyba

Justinas Vienožinskis

Galerija "Projektų pristatymai", vadovaujama menininko Justino Vaitekūno, pradėjo antrąjį parodų sezoną dviem ryškiomis parodomis. Pirmoji - Lietuvos tapybos klasiko, garsaus pedagogo, dailės kritiko ir visuomenės veikėjo - Justino Vienožinskio (1886-1960) aštuonių tapybos darbų paroda, surengta bendradarbiaujant su Geologijos-geografijos (Vilnius, Ševčenkos g. 13) ir Lietuvių literatūros ir tautosakos (Vilnius, Antakalnio g. 6) institutais. Antroji, pristatanti tapytojo Vytauto Dubausko (g. 1958) pastarųjų metų kūrybą, veikia Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje. Parodų laikas (abi jos veiks dar gruodžio pirmą savaitę), Justino Vienožinskio vardas, galų gale dėmesio verta tapyba norom nenorom provokuoja ieškoti paralelių tarp šių skirtingų renginių.

Justino Vienožinskio darbų parodos Lietuvių literatūros ir tautosakos bei Geologijos-geografijos institutuose patrauklios keliais aspektais. Šiose mokslo įstaigose saugomi aštuoni (rodomi septyni) 3-5-ajame dešimtmetyje klasiko sukurti portretai, ir vienas 6-ojo dešimtmečio peizažas. Kūrinius apžiūrime toje aplinkoje, kur jie laikomi - uždara mokslo įstaigos erdvė atsiveria kiekvienam žiūrovui. Taigi matome įprastą, o ne specialiai paveikslams sukurtą aplinką. Taip plečiamas kūrinių interpretavimo kontekstas: kyla noras gilintis ne tik į darbo stilistiką, bet ir į jo atsiradimo vienoje ar kitoje mokslo įstaigoje istoriją. Nė karto nebuvę Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, be abejo, žavėsis ir Petro Vileišio namo interjerais, o anksčiau matę chrestomatinį Jono Basanavičiaus portretą, turės intriguojančią galimybę pastudijuoti dvipusius Antano Vienažindžio ir Petro Vaičiūno portretus (šie darbai eksponuojami ant molbertų ir juos apgręžę randame Vienožinskio tapytus peizažus). Mažiau žinomas tapytas Elbruso motyvas, rodomas Geologijos- geografijos institute, bus įdomus Vienožinskio kūrybos žinovams. Taigi paroda įdomi ne vien edukaciniu aspektu: čia ras intriguojančių užuominų ir site-specific projektų mėgėjas, ir dailėtyrininkas, ir dailės gerbėjas.

Apie paveikslus, žmogų, erdvės specifiką kalbame ir Vytauto Dubausko parodoje, juolab kūriniai eksponuojami Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje, kur autorius dėsto tapybą. Septyni pastaraisiais metais sukurti darbai pa- trauklūs kaip, geros tapybos, lietuviškojo abstraktaus ekspresionizmo pavyzdys. Jie žymi tam tikrą slinktį Dubausko kūryboje. Kondensuotas emocijų proveržis įgauna gyvenimiškos patirties svorio, išgyvenimų brandos, tvirtybės. Darbai gana įvairūs: skiriasi jų dydžiai, iš dalies - ir tapymo maniera. Stereotipas, kad buvę "angiečiai" ir toliau žavisi dideliais formatais, išnyksta pamačius plataus gesto tapybą palyginti mažose drobėse. Šie darbai ne mažiau veržlūs, tačiau kameriškesni, intymūs ("Nerštavietė", 2002; tamsaus kolorito "Be pavadinimo", 2002). Ir priešingai - smulkesne, linijų-potėpių lietaus tapysena pasižymi dideli paveikslai ("Du rožiniai", 2002; "Kriokliukas", 2002). Juose dėl trapaus, tarsi peršviečiamo daugiasluoksniškumo atveriama erdvės anapusybė. Spalvą, potėpį, faktūrą Dubausko abstrakcijose užgrūdina emocijos. Stiprus intuityvus pradas, spalvinė klausa, išlavintas gestas - geros tapybos pagrindas.