Apie atspaudo prigimtį

Catherine Gfeller. "Alkis I, II". 2000 m.

24-osios Liublijanos tarptautinės grafikos meno bienalės kuratorės Bredos Škrjanec tekste svarstomos grafikos meno egzistavimo šiuolaikinio meno kontekste galimybės.

Paskirta kuruoti pagrindinę 24-osios tarptautinės Liublijanos grafikos bienalės ekspoziciją maloniai nustebau - tai buvo didelis manojo ego paskatinimas. Tačiau kitą minutę atvėsau, pagalvojusi, koks teko nelengvas uždavinys.

Esminė problema buvo susijusi su terminu "grafikos menas" bienalės pavadinime. Netgi labai atvirose diskusijose jis sukeldavo daug abejonių ir nesusipratimų. Susidurdavau su senoviniu ir vis dar gaju grafikos meno, kaip tradicinės technikos, suvokimu. Taip grafikos meno koncepcija suprantama todėl, kad grafiką galima apibūdinti pagal jos santykį su technologijomis ir technikomis, o tai mūsų dienomis charakterizuoja priemonės užsisklendimą savo aplinkoje be galimybės iš ten ištrūkti. Tai, kas anksčiau atstovavo pranašumui, dabar pradeda trukdyti įsitvirtinti naujovių teikiamoms galimybėms. Šių galimybių raidos greitis ir, regis, beribis kūrybinis pasirinkimas, siūlantis mums skaitmeninių technologijų jėgos veikiamą "multireprodukavimo" galimybę, verčia pamiršti praeitį, buvusius diskursus ir priimti šiuolaikines technologijas. Akivaizdu, kad "informacinė galaktika" nebūtų įmanoma be "Gutenbergo galaktikos", taigi vienaip ar kitaip mums teks pripažinti elektronikos viršenybę mechanikos atžvilgiu, kaip prieš šimtmečius teko pripažinti, kad mechanika išstūmė rankų darbą.

Elektroninių masinės informacijos priemonių invazijos mene sukelta momentinė krizė reikalauja kitaip apibrėžti grafikos meno sampratą. Tradicinė grafika su jos limituotais tiražais ir šimtmečio senumo technika prarado teisę būti neginčijama ir pamatinė. Jos autoritetas modernaus meno istorijoje pakertamas jau nebe pirmą kartą. Taip nutiko 7-ajame dešimtmetyje, kai kompiuterinės technologijos drauge su fotografija ir jos techologinėmis galimybėmis buvo pradėtos naudoti grafikai (Rauschenbergas, Warholas, Hamiltonas ir kiti), ir 8-ajame dešimtmetyje, kai hiperrealizmo atstovai įdiegė šilkografiją ir fotolitografiją. Egzistuoja daugybė darbų, įvardijamų kaip pusiau grafikos rūšys: monotipijos, koliažai, fotomontažai, grafikos objektai, grafikos darbai su piešinio ar tapybos elementais, spausdinti simboliai, grafinės skulptūros, grafinė aplinka, kompiuterinė grafika ir internetas. Visgi grafikos menas sparčiai besikeičiančioje aplinkoje sugebėjo pasiekti pavydėtino stabilumo. Tokią padėtį jis užsitarnavo nuolat derindamas ateities perspektyvas ir tradicines savybes, nevengdamas kuklių, bet neatidėliotinų pokyčių, būtinų norint išsaugoti savo statusą gyvybingoje meno sistemoje. Tačiau šiuolaikinė era - reinterpretacijos era, čia mūsų prielaidų ribas nuolat peržengia ir dekonstruoja kritinė analizė.

Koncepcija. Taigi parodos užduotis nebuvo paprasta, nes Liublijanos bienalė yra grafikos meno bienalių pradininkė - ją visada stebi atstovai daugybės mažesnių meno renginių visame pasaulyje, taip pat susiduriančių su grafikos meno situacijos šiuolaikinio meno kontekste problema. Atrinkdama darbus klausiau savęs: kaip natūralią atspaudo prigimtį, arba vaizdų ir pranešimų dauginimą, atskleidžia masinio vartojimo daiktai? Kas bendra tarp meno ir valdančiųjų ideologijos? Rinkausi remdamasi pačia plačiausia grafikos samprata, neskirstydama į grafikos atspaudą ir grafikos meną. Svarsčiau apie socialinę Gutenbergo išradimo reikšmę ir visus technologinius atradimus kaip aktyvų procesą, kuris keitė ir keis žmones ir visuomenę.

Šiuolaikinis reprodukcinis atvaizdas atlieka svarbų vaidmenį socialiniame kontekste. Domiuosi socialine jėga ir informacine pakartojamo iliustratyvaus vaizdo prigimtimi. Suvokiu multiplikaciją ir reprodukavimą kaip naujų socialinių vertybių ir ideologijų išraišką. Norėčiau aptarti vizualinės žinios priartinimo ir grafikos meno, kaip komunikavimo priemonės ir politinio aktyvumo išraiškos, vaidmenis. Terminas "politinis" vartojamas ne įprasta šio žodžio reikšme. Jis labiau susijęs su vizualine formavimosi proceso praktika, kuri atskleidžia skirtingas ideologijas. Čia galima suderinti etiką ir estetiką, kritinę ir poleminę meno kūrinio funkciją. Manau, kad grafikos menas yra seniausias konceptualaus mąstymo būdas, dėl savo reprodukavimo pobūdžio leidžiantis komunikuoti su auditorija ir lokaliame, ir globaliame kontekste.

Ekspozicija tarsi klausia, ar grafikos menas naujojo tūkstantmečio pradžioje gali orientuotis į kritinį kultūrinį diskursą. Šiuolaikinius kontekstus apibrėžiančioje struktūroje siekdami pristatyti atrinktą ir reprezentacinę vaizduojamojo meno darbų apžvalgą, viliamės, kad tai paskatins diskusijas, kvestionuojančias vertybes ir naujas šiuolaikinio meno idėjas. Gali būti, kad būtent labiausiai ginčytinas objektas - reprodukcinis atvaizdas - pritrauks menininkų, siekiančių apibrėžti vizualinės kultūros ateitį ir principines vertybes, dėmesį.

Atranka. Mano pasirinkimas teoriškai pagrįstas dviem grafikos meną, kaip informacijos skleidėją (funkcine ir komunikacine prasme), interpretuojančiais tekstais: Williamo M. Irvinso jaun. "Atspaudai ir vizualinė komunikacija" ("Prints and Visual Communication") (1953) ir Marshallo McLuhano "Gutenbergo galaktika: tipografinio žmogaus gamyba" ("The Gutenberg Galaxy: The Making of Typographic Man") (1962).

Atrenkant darbus ypač svarbu buvo atsakyti į vis pasikartojantį klausimą "kas yra grafikos menas", tiksliau, "kas yra šiuolaikinis grafikos menas?". Norėdama pagrįsti savo požiūrį, turiu grįžti į praeitį, į "Gutenbergo galaktiką".

Lemiamas postūmis grafikos menui tapo mechaninio vaizdų kopijavimo išradimas. Grafikos meno ištakos glūdi galimybėje multiplikuoti. Jis dar iki televizijos stipriai prisidėjo prie vizualinės komunikacijos demokratiškėjimo, diferenciacijos nykimo. XIX a. laikraščiai ir knygų iliustracijos, pirmieji skelbimai ir reklama, istorinių ir amžininkų dailės kūrinių reprodukcijos tapo vizualinės kultūros tendencijų ženklais, atspindėjusiais to laiko masių charakterį, oponavusiais originaliam grafikos menui (skirtam žinovams ir "aukštojo meno" ekspertams). Šiuolaikinė grafika paveldėjo originalumo kultą, iš tiesų paradoksalų suvokus įmanomas multiplikavimo galimybes.

Šiuolaikinės grafikos koncepcija remiasi tuo, kad grafika yra multiplikuotų originalų menas. Tačiau ši koncepcija sugriūna susidūrus su unikalia kopija, "hipermultiplikavimu" ar simuliacija.

Mano nuomone, grafikos esmė nėra nei originalumas, nei multiplikavimas. Tai dualistinė grafikos meno prigimtis. Grafikos menas rodo opozicinius egzistavimo polius: negatyvą ir pozityvą. Nesvarbu, ar negatyvas yra metalo plokštelė, akmuo ar medis, o pozityvas - atspaudas ant popieriaus, ar negatyvas yra kompiuterio programa, o pozityvas - trijų matmenų šviesos iliuzija. Grafikos pasaulyje energija, investuota į medžiagą (negatyvą), pasirodo tik kaip reprodukcija (pozityvas). Tai konceptualus grafikos pradmuo. Jo esmė - dviejų lygmenų mąstymas, o kopijavimas tėra atspaudo galimybė. Šiuolaikinė grafika paveldėjo daugybę netikrumo. Jos identiteto neveikia jokios naujosios technologijos, jį saugo ir gina menininko sąmoningumas.

Ar kas nors tūkstantmečių sandūroje gali nubrėžti ribą tarp meno ir gyvenimo? Tai uždavinys, ištrūkstantis už šio teksto ribų. Tačiau negaliu paaiškinti savo pasirinkimo be istorinio konteksto. Socialiniai, politiniai, kultūriniai įvykiai bei diskusijos pastaraisiais metais veikė ir tebeveikia žmones visame pasaulyje. Man rodos, esminiai suvokimo pokyčiai kilo dėl sparčios informacinių technologijų raidos ir komunikacijos tinklų suteiktos galimybės stebėti ir patirti viešą gyvenimą iš globalios perspektyvos.

Modernus gyvenimas greitėja ekranuose. Industrializuotose šalyse visuomenines erdves - bankus, mokyklas, parduotuves, greitkelius, stadionus, bankų terminalus, verslo pastatus etc. - kontroliuoja elektroninės vaizdo kameros. Darbas ir laisvalaikis fokusuojami vizualioje medijoje - nuo kompiuterių iki skaitmeninio videovaizdo ir televizijos. Dabar, kaip niekada anksčiau, žmogaus patirtis yra matoma ir vizualizuojama. Sunku rasti vietą žemėje, į kurią negalėtų įsiveržti skaitmeninė tecnologija (tą rodo net revoliucinis šiuolaikinės medicinos dominavimas). Informacija plačiai sklinda dėl elektroninių (televizijos, videofilmų, telekomunikacijų) ir interaktyvių vizualinių priemonių internete, virtualios realybės taikymo. Pastaruosius dvidešimt metų mes liudijame McLuhano teoriją, kad technologijos yra aktyvūs procesai, keičiantys žmones ir sociumą, darantys įtaką gyvenimo ir mąstymo būdo pokyčiams.

Taigi logiška, kad globalūs pokyčiai smarkiai paveikė ir vizualius menus. Jie - tarsi postmodernistinio mąstymo įkaltis, nulemtas pliuralizmo ir decentralizacijos, privertęs patirti "postmodernizmo posūkį". Šiuo laikotarpiu "išvešėjo" daugybė meninių idėjų: ekspresionizmo elementai, įvairūs į subjektyvumą, asmeninį pasitenkinimą nukreipti požiūriai. Menininkai ėmė tirti identitetą, lyties klausimus, etninį paveldą, autobiografijas. Socialinės ir politinės temos išprovokavo daugelį dailės kūrinių. Menininkai domisi komunikacija su skirtingomis auditorijos grupėmis. Jų ekspozicijos išeina iš uždarų galerijų ir muziejų erdvių. Iš daugybės įvairių reinterpretacijų gimė neokonceptua- lizmas. Fotografija tapo pagrindiniu menininkų susidomėjimo objektu. Informatyvioji žiniasklaida ir reklama, fragmentiškos savo esme, tapo ir meno objektu, ir priemone. Žodžiai vartojami ne dėl savo prasmės, bet kaip kompozicijos reikšmė ir jos motyvas. Meno objektai gaminami taip, kad aktyviai sąveikautų su žiūrovu. Daugelio XX a. pabaigos darbų energija yra ne forma, bet socialinis turinys, ironija ir dažnai iš- kreiptas, perversinis sąmojis.

Paskutinį XX a. dešimtmetį iškilo nauja menininkų karta. Vietoj žodžio "stilius", susijusio su formalia meno kūrinio charakteristka, jie pradėjo vartoti žodį "strategija" savo meniniam elgesiui su subjektu apibrėžti. Taip išryškinamas darbo kompleksiškumas. Šiai kartai būdingas visiškas unikalaus, individualaus kūrybos stiliaus atsisakymas. Tai eros, linkusios į pliuralizmą ir decentralizaciją, požymis. Ji priešiška hierarchijai ir vertina koegzistavimą. Mene nebeliko klausimo "ką tai primena?". Jį pakeitęs klausimas "ką tai reiškia?" turi paveldėtą socialinę konotaciją. Šiandien meno kūrinys nėra suvokiamas tik pagal savo menines charakteristikas. Jo vertė kyla dėl turinio, emocijos, racionalumo ir netgi socialinio spaudimo įtakos. Tūkstantmečio pabaigos menas giliai įleidęs šakis į so- cialinį kontekstą. Tampa svarbi prieinamumo ir tiesioginio santykio su auditorija funkcija. Ši "prigimtinė" savybė susijusi su atspaudu ir galimybe jį pakartoti. Pakartojimas grafikos menui leidžia pasiekti skirtingų socialinių sluoksnų žmones. Jo taikymo laukas išsiplečia nuo XV a. pieštos Biblijos, iliustruoto gido, į moralės išpirkimo praktikas reprodukavusio menininkų darbus, iki visuomenės švietimo ir reklaminių akcijų. XX a. pabaigoje grafika žengė žingsnį į priekį (ką istorijos kontekste jau buvo padariusi ir keletą kartų prieš tai), tik šį kartą ji įžengė į elektroninės medijos valdas ir pritaikė ją savo kūrybiniams tikslams.

Vertė Rima Povilionytė