Stasys Stacevičius

T. Jankauskaitės nuotr.

* * *

Labiausiai norėjau,
kad tu palydėtumei
net iki ąžuolo, bet
palydėjai tiktai iki ąžuolo.
Aršiai norėjau skraidyti, bet
Veidrodis tik iki dvidešimt metų
Gražiai atspindėjo lakūną S.S.
Dar, atrodė, padės man
tyla, lietūs, griausmas,
kalnai ir kriokliai, tačiau
aš nebuvau atsparus rankų laužymui,
juodajai atmenai, baltajai atmenai...
Ar įmanu tai paslėpt bažnytėlėj,
sumažint, įvaikinti arba įtėvinti?
Ar beįmanoma tai aukštumėlėj užkasti,
sudeginti pievoje? Ir ar bereikia tam
prievarta ritinti akmenį?

* * *

Veidrodinio akmens gelmėje,
kur a. atilsį tėvui,
dabar įžiūrėjau
kažką jau nevaikišką,
prarastą laiką,
neprarastą laiką.
Berods, atsispindi
blyški kalno aura,
ryškus debesis
nelyg tiranozauras,
aš, tu, lelija.

Veidrodinio akmens gelmėje,
kur a. atilsį tėvui,
gal vakar regėjau
jaunatvišką veidą,
ir tąsyk tikėjaus išdidinti
savo jaunatviškas,
šėlstančias valandas,
bent iki metų,
o šiandien norėčiau
sugniaužti į valandą
dvidešimt metų.

Berods, atsispindi
kažkas vos įmatomo:
požvarbės mintys
ir viešpaties atomai,
lyg ir vestuvinė nuotaika,
jau vėlyva mano nuotaka,
aš lyg šalia,
kelios šiltos švieselės,
blyški lelija,
kelios grakščios bangelės,
skrajūnas, takelis,
aš, tu, mes,
deja, gelmėje.

* * *

Gieda vėtroj elektros laidai,
kad man andai atleidai slaptai,
sapnavai du tamsoj, bet ne mus,
ir dėl to elektra jau nemuš,
nesugrįš vėtroj maldos aidu:
eikit švilpt ant elektros laidų,
kad nušvistų klausa bei rega,
siaustų guoly jėga su jėga
kol iškils mėlynkraujė gentis
ir sroves bei erdves išbandys
dėl dvasiukės tamsoj virš namų,
dėl švieselės vidur lygumų,
dėl... Nežino elektros stulpai,
ar aš jaunas, ar jau nelabai,
ar jie patys jauni, ar jau ne...
Vėtra gieda tarytum jauna,
o jos debesys, regis, žili
kliudo senį jaunuolio šaly,
ir niūniuoja elektros laidai:
atlaidai, atlaidai, atlaidai.

* * *

Stoiškai šaltyje stovi stulpai,
elektra, regis, mano plaukais
iš kraštovaizdžio teka sielovaizdin,
o iš sielovaizdžio grįžta kraštovaizdin.
(Vidur giedriausio sielovaizdžio
stovim jauni ant gražiausio piliakalnio,
tikim žaibais ir vaikais,
o kažkur darganotam kraštovaizdy
stovim, deja, nejauni
ant gražiausio piliakalnio,
tikim žaibais ir plaukais.)
Elektra iš sielovaizdžio teka kraštovaizdin,
o iš kraštovaizdžio grįžta sielovaizdin,
bando sielovaizdis purtyt kraštovaizdį,
tačiau kraštovaizdis krečia sielovaizdį...
Vėtroj ir šaltyje mano plaukais
elektra tarp piliakalnių teka ir teka,
kol perdegs man akys.

* * *

Siaubia regėjimą
pienių galybė
ir akina eiti
tolybės tolybėn,
ieškoti ramiausio akmens
ar... Vėl siaubia regėjimą
aštrios ražienos
ir akina eiti
aštrybės aštrybėm:
ieškoti akmens be akmens
ar... Vėl siaubia regėjimą
sniego švytėjimas
akina eiti
pusnynai pusnynais,
vilioja ieškoti
šilčiausio akmens
ir gal dar priešvestuvinio veido
bruzgynuose, vėputiny, mėnesienoj,
erdvėj tarp lėktuvo ir sniegenos.

Eiti ir eit,
kur po debesiu ar po egle,
tarp usnynų ar pusnių
kairiajam delne lyg žvaidždėlapy,
o dešiniajam delne lyg žemėlapy
aišku, kur eiti ir eit,
kad praeičiau
pro akmenį
lyg pro nukritusią žvaigždę
prieičiau ilgas vestuves
ar tyliausias mišias.

Eit ir eit,
vengiant kelio,
kad gal paskutinės
lakūno ląstelės
išsaugotų galią...

Ir?

Daug akmenų
nedidutėj knygelėj,
kurią dėl lengvumo
paimsiu į kelią,
kad nebepareičiau
pražuvėlio veidu
per pienių žydėjimą,
pusnių švytėjimą,
per kažkieno mėnesienas,
per priešų ražienas...

Per viešpaties ūkanas,
Neminint raitelio lūkesčių,
Eiti ir eiti.
* * *

Toli iki katedros
ir netoli iki debesio keteros,
o iki tylinčių kaip lig žvaigždžių,
tačiau nieko nereiškia
tas laikas ir mylios
tarp stipriai prakeikiančių
ir jų prakeikiamo?
Nebežinau, kiek
tarp šaukiančios Viešpatį
ir... Nebeaišku,
kiek tarp tebeieškančių
pasmerkto mirti
ir mirksinčio... Žirge,
dabar iki plieskiančios saulės
tik mirksnis ir... krintant
ties didžiojo debesio ketera,
švysteli katedra.

* * *

Už sidabrinį pradingusį debesį,
už sidabrinę beveik vieną valandą,
už visa tai, kas galėjo negera būt...
Už nesugrįžtančias mano kraujagyslėm,
už nesugrįžtančius tavo kraujagyslėm,
už tebeplyštančias mūsų kraujagysles!
Dar - už ugnelę galvoj ir tarp kojų,
už šiaurės pašvaistę, kurią pramiegojom.
Už užvakar užverktas tavo akis,
už krūtinėje ūžiantį šventąjį karą!..
Blykst blykst - sidabrinė taurelė.

* * *

Ieškome, Viešpatie, bet nesurandame
mano tylios sidabrinės taurelės,
nerandam verandoj, nerandame spintoj,
tarp eglių, klevų,
pavėsinėse, salėse.
Nebesurandame, Viešpatie, ieškom
beveik sidabriniam
vėsiam vakare:
sidabrinės taurelės,
nėra ir nėra
ten ir ten, čia ir čia,
bet kažkur ji yra.

Tavo man dovanota
lyg gyvas sidabras
prieš mūs vestuves dar,
o gal ir anksčiau,
mano atsivežta, deja,
ne į sidabro,
o į akmens švytuliuojantį miestą,
kur švenčiam rudens pradžią,
vasaros pabaigą,
o kelios dešimtys menininkų
uostinėja verandas,
ramybės neranda
ir apžiūrinėja save,
lyg jie būtų
iš gryno sidabro,
iš gyvo sidabro.

Jie spindi per daug,
ir todėl jiems ragaut
sidabrinės taurelės
ugninio sidabro
beveik neįmanoma.
Tai, Dieve mano,
įmanoma man,
nes šalta, sidabrinė
kartybių taurelė
tolybėj šiltai nukalta juvelyro,
kurs šiandien
iš savo sidabro ir darbo,
deja, negyvena
kalnuos anei slėniuos,
šalnoj sidabrinėj,
grynoj mėnesienoj,
giedrų pabaigoj
anei liūčių pradžioj,
švytuliuojančioj
ir atviriausioj verandoj.

Nerandam! Nėra!
Bet kažkur ji yra
sidabrinė ar jau
nelabai sidabrinė
beveik sidabriniam vėsiam vakare,
mano atsivežta čia,
todėl, kad ji buvo
šiltai sidabrinė,
tyli ir nežinoma.

Ė!?. Gal šventėjantys
geria sidabrą
iš mano tylios sidabrinės taurelės,
ir tampa tarytumei gyvas sidabras?
O gal dar stiprėjantys
iš sidabrinės
taurelės gurkšnoja gryniausią sidabrą,
ir tampa tarytum negyvas sidabras?

Kas darbo sidabrui,
kad jo nesurandam?
Kas darbo sidabrui,
kad mes išsigandę?
Kas darbo sidabrui,
kad savo jaunystėje
pamečiau pasą
ir brangią apyrankę?
Dingo kelionėje LRS bilietas.
Pasigedau seno tėvo rožinio.

Nerandame gatvėj,
nerandam verandoje
jau sklidinoj pabaigos ir pradžios,
tarp gausybės stiklinių jos ieškome,
salėse ir pavėsinėse,
apšviestose mano rankose, Viešpatie,
debesyse sidabriniuose.