Literatūra Stasys Stacevičius
* * * Labiausiai norėjau, kad tu palydėtumei net iki ąžuolo, bet palydėjai tiktai iki ąžuolo. Aršiai norėjau skraidyti, bet Veidrodis tik iki dvidešimt metų Gražiai atspindėjo lakūną S.S. Dar, atrodė, padės man tyla, lietūs, griausmas, kalnai ir kriokliai, tačiau aš nebuvau atsparus rankų laužymui, juodajai atmenai, baltajai atmenai... Ar įmanu tai paslėpt bažnytėlėj, sumažint, įvaikinti arba įtėvinti? Ar beįmanoma tai aukštumėlėj užkasti, sudeginti pievoje? Ir ar bereikia tam prievarta ritinti akmenį? * * * Veidrodinio akmens gelmėje, kur a. atilsį tėvui, dabar įžiūrėjau kažką jau nevaikišką, prarastą laiką, neprarastą laiką. Berods, atsispindi blyški kalno aura, ryškus debesis nelyg tiranozauras, aš, tu, lelija. Veidrodinio akmens gelmėje, kur a. atilsį tėvui, gal vakar regėjau jaunatvišką veidą, ir tąsyk tikėjaus išdidinti savo jaunatviškas, šėlstančias valandas, bent iki metų, o šiandien norėčiau sugniaužti į valandą dvidešimt metų. Berods, atsispindi kažkas vos įmatomo: požvarbės mintys ir viešpaties atomai, lyg ir vestuvinė nuotaika, jau vėlyva mano nuotaka, aš lyg šalia, kelios šiltos švieselės, blyški lelija, kelios grakščios bangelės, skrajūnas, takelis, aš, tu, mes, deja, gelmėje. * * * Gieda vėtroj elektros laidai, kad man andai atleidai slaptai, sapnavai du tamsoj, bet ne mus, ir dėl to elektra jau nemuš, nesugrįš vėtroj maldos aidu: eikit švilpt ant elektros laidų, kad nušvistų klausa bei rega, siaustų guoly jėga su jėga kol iškils mėlynkraujė gentis ir sroves bei erdves išbandys dėl dvasiukės tamsoj virš namų, dėl švieselės vidur lygumų, dėl... Nežino elektros stulpai, ar aš jaunas, ar jau nelabai, ar jie patys jauni, ar jau ne... Vėtra gieda tarytum jauna, o jos debesys, regis, žili kliudo senį jaunuolio šaly, ir niūniuoja elektros laidai: atlaidai, atlaidai, atlaidai. * * * Stoiškai šaltyje stovi stulpai, elektra, regis, mano plaukais iš kraštovaizdžio teka sielovaizdin, o iš sielovaizdžio grįžta kraštovaizdin. (Vidur giedriausio sielovaizdžio stovim jauni ant gražiausio piliakalnio, tikim žaibais ir vaikais, o kažkur darganotam kraštovaizdy stovim, deja, nejauni ant gražiausio piliakalnio, tikim žaibais ir plaukais.) Elektra iš sielovaizdžio teka kraštovaizdin, o iš kraštovaizdžio grįžta sielovaizdin, bando sielovaizdis purtyt kraštovaizdį, tačiau kraštovaizdis krečia sielovaizdį... Vėtroj ir šaltyje mano plaukais elektra tarp piliakalnių teka ir teka, kol perdegs man akys. * * * Siaubia regėjimą pienių galybė ir akina eiti tolybės tolybėn, ieškoti ramiausio akmens ar... Vėl siaubia regėjimą aštrios ražienos ir akina eiti aštrybės aštrybėm: ieškoti akmens be akmens ar... Vėl siaubia regėjimą sniego švytėjimas akina eiti pusnynai pusnynais, vilioja ieškoti šilčiausio akmens ir gal dar priešvestuvinio veido bruzgynuose, vėputiny, mėnesienoj, erdvėj tarp lėktuvo ir sniegenos. Eiti ir eit, kur po debesiu ar po egle, tarp usnynų ar pusnių kairiajam delne lyg žvaidždėlapy, o dešiniajam delne lyg žemėlapy aišku, kur eiti ir eit, kad praeičiau pro akmenį lyg pro nukritusią žvaigždę prieičiau ilgas vestuves ar tyliausias mišias. Eit ir eit, vengiant kelio, kad gal paskutinės lakūno ląstelės išsaugotų galią... Ir? Daug akmenų nedidutėj knygelėj, kurią dėl lengvumo paimsiu į kelią, kad nebepareičiau pražuvėlio veidu per pienių žydėjimą, pusnių švytėjimą, per kažkieno mėnesienas, per priešų ražienas... Per viešpaties ūkanas, Neminint raitelio lūkesčių, Eiti ir eiti. * * * Toli iki katedros ir netoli iki debesio keteros, o iki tylinčių kaip lig žvaigždžių, tačiau nieko nereiškia tas laikas ir mylios tarp stipriai prakeikiančių ir jų prakeikiamo? Nebežinau, kiek tarp šaukiančios Viešpatį ir... Nebeaišku, kiek tarp tebeieškančių pasmerkto mirti ir mirksinčio... Žirge, dabar iki plieskiančios saulės tik mirksnis ir... krintant ties didžiojo debesio ketera, švysteli katedra. * * * Už sidabrinį pradingusį debesį, už sidabrinę beveik vieną valandą, už visa tai, kas galėjo negera būt... Už nesugrįžtančias mano kraujagyslėm, už nesugrįžtančius tavo kraujagyslėm, už tebeplyštančias mūsų kraujagysles! Dar - už ugnelę galvoj ir tarp kojų, už šiaurės pašvaistę, kurią pramiegojom. Už užvakar užverktas tavo akis, už krūtinėje ūžiantį šventąjį karą!.. Blykst blykst - sidabrinė taurelė. * * * Ieškome, Viešpatie, bet nesurandame mano tylios sidabrinės taurelės, nerandam verandoj, nerandame spintoj, tarp eglių, klevų, pavėsinėse, salėse. Nebesurandame, Viešpatie, ieškom beveik sidabriniam vėsiam vakare: sidabrinės taurelės, nėra ir nėra ten ir ten, čia ir čia, bet kažkur ji yra. Tavo man dovanota lyg gyvas sidabras prieš mūs vestuves dar, o gal ir anksčiau, mano atsivežta, deja, ne į sidabro, o į akmens švytuliuojantį miestą, kur švenčiam rudens pradžią, vasaros pabaigą, o kelios dešimtys menininkų uostinėja verandas, ramybės neranda ir apžiūrinėja save, lyg jie būtų iš gryno sidabro, iš gyvo sidabro. Jie spindi per daug, ir todėl jiems ragaut sidabrinės taurelės ugninio sidabro beveik neįmanoma. Tai, Dieve mano, įmanoma man, nes šalta, sidabrinė kartybių taurelė tolybėj šiltai nukalta juvelyro, kurs šiandien iš savo sidabro ir darbo, deja, negyvena kalnuos anei slėniuos, šalnoj sidabrinėj, grynoj mėnesienoj, giedrų pabaigoj anei liūčių pradžioj, švytuliuojančioj ir atviriausioj verandoj. Nerandam! Nėra! Bet kažkur ji yra sidabrinė ar jau nelabai sidabrinė beveik sidabriniam vėsiam vakare, mano atsivežta čia, todėl, kad ji buvo šiltai sidabrinė, tyli ir nežinoma. Ė!?. Gal šventėjantys geria sidabrą iš mano tylios sidabrinės taurelės, ir tampa tarytumei gyvas sidabras? O gal dar stiprėjantys iš sidabrinės taurelės gurkšnoja gryniausią sidabrą, ir tampa tarytum negyvas sidabras? Kas darbo sidabrui, kad jo nesurandam? Kas darbo sidabrui, kad mes išsigandę? Kas darbo sidabrui, kad savo jaunystėje pamečiau pasą ir brangią apyrankę? Dingo kelionėje LRS bilietas. Pasigedau seno tėvo rožinio. Nerandame gatvėj, nerandam verandoje jau sklidinoj pabaigos ir pradžios, tarp gausybės stiklinių jos ieškome, salėse ir pavėsinėse, apšviestose mano rankose, Viešpatie, debesyse sidabriniuose. |