Daikto formos

Zita Kreivytė. "Dykumos aguonos". 2002 m.

Zitos Kreivytės parodoje mezgasi įdomus daiktų pokalbis - jų archetipinės ir kartu šiuolaikiškos formos kupinos kultūrinių asociacijų. Moderniam interjerui ir parodoms sukurtos knygos, dėžutės, dekoratyvinių objektų kompozicijos siejasi ne tik su šiuolaikinio dizaino, bet ir su dailės istorija.

1998 m. sukurtas pano "Piligrimo kelionė" - ne tik kelio, bet ir kūrybos metafora. Vos įžiūrimi pėdsakai blunka, kol virsta pėdos negatyvu, o kitas odinio sandalo žingsnis - jau į beorę erdvę. Tuščios formos mene ne tos, kurios praskiria medžiagą ir įsileidžia erdvę, bet tos, kurios nieko nesako. Šis nematomas (perregimas?) pėdsakas - tik materijos negatyvas. Paradoksas: darant daiktus išlieka tai, kas nedaiktiška, neapčiuopiama. Prisilietimo lengvumas. Netikėta mintis.

Panašiai ir kūnas - iškalbingas savo nebuvimu. Parodoje matome ne madingus drabužius ar aksesuarus, bet kūno atspaudus erdvėje - merginos ir vaikino torsus. Pastarasis - tarsi tuščiavidurė Brancusi "Jaunuolio torso" parafrazė. Nesvarbu, ar autorė sąmoningai ieškojo paralelių su marmure ir bronzoje sustingusiomis skulptūromis, ar tiesiog išvertė formą kaip drabužį ir kūno išnarą vėl pritaikė kūnui. Oda dėl savo prigimties visada išliks mediumu, konteineriu, raketa-nešėja, tara, tarpininke, materijos talpykla. Organinės informacijos duomenų baze. Norint papildyti ją kultūrinais pranešimais, pirmiausia reikia ištrinti gamtinius. Arba transformuoti.

Naujausi Zitos Kreivytės darbai ir kyla iš gamtos metamorfozių. Tai nėra sudaiktėję augalai arba daiktai, pavirtę į augalus. Rytiečių mėgstama besiskleidžiančio pumpuro forma kalba apie gamtos ciklų kaitą ir pasikartojimus. Monumentalios "Dykumos aguonos" sunkiomis galvomis, liaunas kolonas primenančiais stiebais sustingsta į rudeniško kolorito ikebaną. Minkšta, netaisyklinga žiedų forma kontrastuoja su griežtu cilindrų geometriškumu. Veidrodžio apskritimuose įšalusios "Ledo gėlės" ne tik kartoja, bet ir atspindi žiedo formą. "Augančias" ir "plaukiančias" gėles papildo kabantis "vijoklis" - pano su lelijomis bronziniais vidurėliais.

Ne mažiau svarbi Zitos Kreivytės kūrybos sritis - dekoratyviniai interjero, stalo komplektai. Čia geriausia atsiskleidžia dailininkės sugebėjimas rasti lakonišką, utilitarią ir kartu išraiškingą formą. Kiekvienas komplektas turi savitą stilistinį raktą: vienos dėžutės su karūnomis, kitos pasišiaušusios, trečios primena kinų pagodas arba kartoja spiralės formas ("Sūkurys"). Minimalistinėmis cilindro ir apskritimo formos variacijomis išsiskiria prieškambario komplektas "Rudenėlis".

Menininkės sukurtas ir įrištas knygas dera paminėti atskirai. Naudodama įvairias medžiagas ir technikas dailininkė kiekvienai knygai randa savitą rūbą. Štai Rūtos Guzevičiūtės knygos "Europos kostiumo tūkstantmetis" viršelį perveria sidabrinė adata su siūlu, kuriuo išsiuvinėtas knygos pavadinimas. Iškeldama darbo įrankį į pirmą planą, menininkė konceptualiai susieja knygą, autorę, skaitytoją ir žiūrovą - kiekvieną, kuris bent kartą yra paėmęs adatą į rankas. Toks sudaigstymas ne tik simboliškai atskleidžia knygos turinį, bet ir pabrėžia kūrybos bei suvokimo proceso svarbą. Knygų architektonika ir spalvinė gama susijusi su jose pristatomų autorių kūryba. Švelnių smėlio spalvų M.K. Čiurlionio albumo viršelis primena "Pavasario" ciklo paveikslus, B. Kutavičiaus muzikos rituališkumą pabrėžia lenkta penklinė su natomis ir pasikartojančiais žodžiais, įspausta viršelyje kaip medžio rievės. Šiuolaikiškai prakalbintos ir nuo kasdienio susidėvėjimo apsaugotos knygos liudija, kad pranašauta Gutenbergo galaktikos pabaiga gresia tik virtualių erdvių gyventojams - jų tekstų menininkai į jaučio odą neįriš.

Autorės meninio mąstymo brandą atskleidžia technologijų, formų ir spalvų įvairovė, o fantazijos polėkį - kūryboje išsaugotas humoro jausmas. Surišusi "Stiliaus" žurnalus į knygą dailininkė tarsi suteikia jiems "amžinos vertybės" statusą, tačiau toji vertybė - tuščiavidurė, išdabinta blizgančiomis "aukso" kniedėmis. Tačiau menininkė nemoralizuoja masinės kultūros, veikiau šmaikščiai pritaiko jos žaidimo principus: vienus dalykus iškupiūruoja, paslepia, o kitus išryškina. Knygos paskutiniame viršelyje atsivėrusioje properšoje skaitome: "Yra tokių, kurie jį vertina, ir tokių, kurie jo net nebandė". Kas tai? "Stiliaus" žurnalas, "Chivas Regal" viskis ar lakioje menininko vaizduotėje bręstantis kūrybinis nuotykis? Pasirinkite patys!