Estampo pasakojimai

Inga Dargužytė. "Pasakojimas" (fragmentas). I premija

Galerijoje "Kairė-dešinė" vyksta kasmetinė estampo paroda-konkursas. Čia eksponuojami daugiau nei 50 dailininkų iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, kt. darbai - visi, kurie buvo pristatyti konkursui ir atitiko jo sąlygas. Be tradiciškesnių grafikos lakštų, parodoje regime ir naujoviškesnių, originalesnių, autorine technika atliktų kūrinių.

Jei 2002 m. eksponuojamuose estampuose būtų reikalauta klasikinės estetikos, greičiausiai didžiąją dalį reikalavimų atitiktų diplomu įvertintas Eglės Kuckaitės ofortas "Šitos meilės nepaslėpsi". Tarsi istorines batalijas vaizduojantis gobelenas, jis horizontaliai vyniojasi siena, pasakodamas senojo Vilniaus istoriją miesto gotikinės, renesansinės, barokinės architektūros cita- tomis: smulkutės tikslios linijos piešia Aušros vartus, Šv.Onos, Šv. Kotrynos, Šv. Petro ir šv. Povilo, Šv. Jonų bažnyčias, Skargos kiemą, Didžiąją Sinagogą Žydų gatvėje ir pan. Jai nenusileistų Ingos Dargužytės "Pasakojimas" (I premija). Dailininkė, kurdama savąjį estampą, naudoja ne tik tradicinę grafikoje linoraižinio techniką, bet faktūrai išgauti papildo ją reljefine spauda ir arbatžolėmis, įsiūtomis į maišelius. Ornamentuodama elementus tiesia ir sukta linija, I. Dargužytė komponuoja paveikslą iš atskirų kriaukles, gėles, žmogaus pirštus primenančių detalių. Kūrinio estetika krinta į akis ir visiškai kitokio pobūdžio Kristinos Norvilaitės linoraižinyje - ant devynių juodai dažytų sujungtų lentų atspausti "Vartai", primenantys arką, pasagą ar tamsą apgobusį gobtuvą, o ornamentai ant baltų vartų puikiai dera su medžio tekstūra. Šie žmogaus piešti ir gamtos sukurti ženklai darniai papildo vieni kitus ir malonina akį.

Kitas mišria technika atliktas darbas - Jūratės Rekevičiūtės koliažas "Amžina muzika". Mėlynos, baltos ir aukso spalvų derinys, "paskanintas" susuktų ornamentų, įrėmina nespalvotą dviejų moterų fotografuotą aktą (Aurelijos Čepulinskaitės fotografija). Taip pat koliažo principu dirba Elvyra Katalina Kriaučiūnaitė. Ji ant kryžiaus iš faktūrinio rankų darbo popieriaus su gamybos pėdsakais kuria geometrines formas - pusapskritimius, trikampius, suka spirales.

Bene taip pat dažni, kaip ir spiralės motyvai, šių metų estampo parodoje yra darbai, primenantys senovės Egipto meną - dažnai tiesioginėmis citatomis, atskirais elementais, kompozicijas koloritu (Arvydo Pakalkos "Daiktai ir vaisiai", Danutės Gražienės "Puota", Rasos Prišmontienės "Roršacho testas (beveik)" ir kt.). Tačiau kad ir kokius motyvus naudotų dailininkai, kad ir ką jie cituotų - grįžtų prie tradicijos ar ieškotų naujovių, - lakštinėje grafikoje bene svarbiausiu elementu lieka linija - skirtingo storio, ilgio, spalvos, kurianti ir pati įgaunanti vis kitas formas, pavidalus etc.

Plonomis horizontaliomis linijomis, sutrūkstančiomis tik tam, kad sukurtų kontūrus, Laurynas Liberis kuria "Kambario I" (III premija) interjerą - "sudryžuoja" ir laisvą plotą, ir baldus. Grafikas pasirenka įdomų žiūros tašką - beveik visas kambarys matomas iš viršaus (stačiakampis planas), tik spinta - labiau fasadine puse (taip kitu stačiakampiu, išeinančiu už pirmojo ribų, suardomas taisyklingas vaizduojamos patalpos planas). Lida Dubauskienė, naudodama sausos adatos techniką, "Kalba apie..." tolumoje dunksantį mišką, rūku apgaubtus kalnus, širdies plakimo ritmą išduodančią kardiogamą ir daugelį kitų dalykų, kuriuos galima įsivaizduoti žvelgiant į balto popieriaus lapo apačioje šokinėjančias lygiagrečias vertikalias linijas. Dailininkės darbas įvertintas diplomu. Indraja Raudonikytė-Petkuvienė, naudodama linoraižinį ir autorinę techniką, primena, kad "Džiaze tik merginos". Nelygiame raudoname fone dailininkė žaidžia juoda linija-kontūru, kurdama "nepatogiai" į kampą "sugrūstą" moters figūrą. Nepaprastas Irenos Daukšaitės-Guobienės darbas ("Aukso siūlais siūta"), motyvais primenantis Miro, sudarytas iš trijų gan skirtingų, tačiau subtiliai tarpusavyje derančių horizontalių dalių, susiūtų juodais ir auksiniais siūlais, sukuriančiais tam tikrą ornamentą.

Evaldas Mikalauskis darbe, pavadintame "Būsscenos" (ofortas, akvatinta, lavisas, minkštas lakas) žaidžia visiškai kitaip, nei minėtieji grafikai - ne dominuojančia linija, bet būsenomis ir scenomis. Visas kūrinys sudarytas iš šešių dalių - pagrindinės, didesnės, kur regime originalią sceną (į jūrą žvelgia pritūpęs, į tilto turėklus atsirėmęs vyras), ir penkių mažesnių, kur cituojama aprašytoji vyro figūra - ta pačia poza jis palinkęs virš kaktuso, sėdi ant motociklo, prigulęs, o paskutinėje dalyje šalia vyro atsiranda identiškai pritūpusi moteris. Ir tik penktojoje scenoje tėra vienintelis motyvas - klozetas, leidžiantis kiekvienam vaizduotėje pasodinti ant jo žmogų atitinkama poza.

Tokie ryškiausi parodos akcentai. Žinoma, liko ir nepaminėtų. Bet parodos tam ir skirtos, kad jas žūrėtų, o ne tik rašytų.