Užmiršti atradimai

Dovilė Norkutė. "Raudona suknelė". 2002 m.

Darosi keista kalbėti apie šiuolaikinę (gal labiau tiktų pavadinti šiandienine) lietuvių tapybą, kai jau gerokai anksčiau jai paskelbta mirtis, ir šiuolaikinio meno progresą atskleidžia tik naujųjų medijų menas (tai liudija ir ŠMC, ir tarptautinėse, pasaulinėse "Dokumentos", "Manifestos" etc. parodose dominuojančios instaliacijos, fotomenas, videomenas, smarkiai populiarėjantis internetinis menas). Tapyba tarsi išstumta iš šiuolaikinio (progresyvaus) meno terpės, tačiau jai atitenka kita - galerinė erdvė (Lietuvos galerijos pasirinkusios gana tradicinį veiklos pobūdį).

Kalbant apie jaunesniosios kartos menininkų tapybą, pastaruoju metu eksponuojamą "Vartų" galerijoje, galima ją dalyti į dvi dalis: viena labiau linkusi į abstrakciją, kita - į figūratyvumą. Neabstrakčioje tapyboje menininkai aklai neseka tradicijomis, o jas transformuoja, deformuoja, sumaišo, siekdami specifinės ir nespecifinės kūrinių kalbos naujumo. Taip jaunųjų menininkų darbuose tapyba praranda tradicinį tapybiškumą (jei tapybiškumu laikysime kolorito niuansų paieškas ir dažų faktūriškumą): klojant aliejų ar akrilą ant drobės, siekiama akvarelinio skaidrumo ar grafinio linijiškumo (V. Marcinkevičius, K. Grigaliūnas, L. Šalčiūtė etc.), ieškoma naujų santykių su kitomis meno rūšimis.

Dovilės Norkutės tapyba (daugiau grafiška, nei tapybiška) ir Nuno Vaza’os, portugalų skulptoriaus, instaliacija "Šviesa" iš esmės atstovauja opozicinėms šiuolaikinio meno sferoms. Abu jie yra neįprasti, kitokie, kalbantys skirtingomis meno kalbomis apie skirtingus dalykus.

Nuno Vaza tampa patyrimo erdvės kiekvienam žiūrovui sudarytoju. Instaliacija pradeda funkcionuoti bent vienam parodos lankytojui paėmus žibintuvėlį į rankas ir įžengus į užtamsintą galerijos salę. Šviesa tampa erdvės ir prasmės konstravimo priemone (kaip apšvieti, ką apšvieti ir kodėl apšvieti). Anot paties autoriaus, tai kinetinė instaliacija - kiekvieną kartą ją galime išvysti judančią kitaip. Šioje instaliacijoje, susidedančioje iš piešinių ant stiklo ir žibintuvėlių - šviesos tamsoje šaltinių, menininkas išties žengė du dematerializacijos žingsnius: pirmas - kai transformavo masyvias akmens mases (menhyrai, dolmenai) ir perkėlė jas ant trapaus stiklo (išgraviruodamas) - akmens masės ažūriškumas stikle atrodė lengvas lyg plunksnelė beorėje erdvėje; antras žingsnis: panardindamas į visišką tamsą menininkas objektus lyg ir sunaikino, kad žiūrovas juos vėl atrastų šviesoje. Nuno Vaza’os instaliacija suvokiama tik kaip proceso dalis, patirianti šviesos daromas transformacijas.

Labai žmogiškus ir visiems suprantamus dalykus savo tapybos darbuose ir monotipijose išreiškia Dovilė Norkutė. Pavadinimas ("Lengvai kaip dūmas, sunkiai kaip akmuo") kelia asociacijas su ŠMC rodyta Emanuelle Antille instaliacija "Gilus kaip miegas, greitas kaip širdis". Tegu šių menininkių kūryba ir visiškai skirtinga savo forma ir turiniu, bet jas vienija kūniška kalba, kūno ekspresija (vienu atveju - labai buitiška ir įtikėtina, kitu - romantizuota, tipizuota, suistorinta).

Tapydama Norkutė renkasi dramatišką ir minimalų spalvų kontrastą juoda-raudona, labai subtiliai jausdama, kur ir kaip jį naudoti. Ji suranda aukso vidurį, derindama tapybos ekspresyvumą, dažo tirštumą ir organiškumą su grafiniais sprendimais (pvz., "Paskutinis laiškelis" rankų kontrastas). Kartu ji žaidžia tapyba klodama keliagubus jos sluoksnius tarsi istorijas, kultūrines nuorodas.

Norkutės tapyba stilistiškai daugiasluoksnė (dėl to susidaro klaidus ir neįprastas specifinės ir nespecifinės kūrinių kalbos, tapybos stilistikos ir įvaizdžių, motyvų pasirinkimo santykis). Būtent todėl norisi jos tapybą dekonstruoti bent keliais aspektais, kad nors truputį priartėtum prie paslapties. Tapyboje autorė jungia kelis laikus: yra dabartis, kurią ji suvisuotina ir romantizuoja (jo reprezentantas drobėse yra ,graffiti išmargintos sienos - vienintelė nuoroda į šiandienes miesto realijas); tas laikas jungiasi su vaikystės laiku - jį nurodo vaikų figūros, vaikiški žaidimai ("klasės", rašinėjimai ant asfalto etc.), monotipijose atsiranda biblinis ir graikų mitologinis laikas. Šiuos laikus menininkė užkloja neoistoristiniu tapybos stiliaus gaubtu, kuris visa, kas lengvai atpažįstama ir pasiekiama, panardina į kelių šimtmečių iškilmingą istoriją (istorijas) - apie tai byloja renesansiška ir romantiška plastika. Toks atliktas veiksmas paveikslo laiką padaro reliatyvų, išsisklaidžiusį, neegzistuojantį. Tokiame laike veikiančios figūros taip pat negali būti konkrečios.

Labai svarbios ir iškalbingos drobėse yra figūrų - kūnų pozos. Būtent jos slepia daugiausia prasmingos informacijos. Daugelį vaikų, moterų figūrų Norkutė vaizduoja iš nugaros - nueinančias, nusisukusias, darančias kažką uždrausto (pvz., tepliojančias sieną) arba nudūrusias akis žemyn, užsimerkusias ar įtariai žiūrinčias. Kadangi figūros nėra personalizuotos, tiesiog pasirinktas joms vienas tipažas (o tai gali būti ir pati autorė), dėmesys fokusuojamas į rankų plastiką: jos konvulsiškai išskėstais pirštais, stipriai sugniaužtos į kumščius arba plaštakų visai nėra - ir tuomet pradedi galvoti apie žmogaus egzistencijos kovą, pergalingą triumfą ar tiesiog taikų pasitraukimą, liekant nugalėtoju. Pradedi galvoti, kad menininkė kalba apie instinktus, žmogišką meilės ir laisvės troškimą: galima pradėti pasakoti tai patvirtinančią istoriją nuo "Berniuko su akmeniu" (kurio rankose obuolys virsta verbaliniu akmeniu), Adomo, kuris nenorėjo tapti žmogumi (monotipijų ciklas "Kaip Adomas nenorėjo tapti žmogumi"), nes gal žinojo savo likimą, perbėgti akimis graikiškų "berniukų" šokius ir aistras, išsilaisvinančius šokėjų rankų gestus, nušokti pas aistringą ir emancipuotą "Įsimylėjusią Fridą Kahlo", pajusti moters vaisingumą ištekančioje "Raudonoje suknelėje" ir t.t. Gal raktas į Dovilės Norkutės kūrybą yra būtent kalbėjimas apie prigimtinį žmogaus norą būti laisvam ir jausmingam nuo pat civilizacijos susikūrimo pradžios (tuomet tai paaiškintų menininkės sumaišytus istorinius laikus).

Dovilės Norkutės tapyba Lietuvos kontekste išsiskiria vien tuo, kad prabyla apie tikruosius jausmus, akivaizdžiai nekritikuoja ir neironizuoja situacijos, kai visi užsiėmę politika, ekonomika, svarbiais reikalais, kultūra ir t.t., o prigimtis (minčių, kūno laisvė ir meilė) nustumiama į antrą planą.