Niekas nėra tobulas šioje tobuloje šalyje

"Egzaminas"

Jauni režisieriai neturi galimybių pasitelkti dideles lėšas ar garsius ir galingus prodiuserius. Todėl Manheimo-Heidelbergo festivalio programoje beveik nebuvo apie istoriją pasakojančių filmų, kurie stulbintų turtingais kostiumais ir prabangiomis dekoracijomis. Pastebėjau, kad apie praeitį kalbėti linkusiems režisieriams istoriją dažnai atstoja retro stilizacija. Žiūrovų prizą ex-aequo šiemet gavo būtent tokie filmai. Tai režsieriaus iš Danijos Dariuszo Steinesso "Čarlis Peteliškė" ("Charlie Butterfly") ir australo Steve`o Jacobso "Ispanė" ("La Spagnola"). Pirmasis filmas pasakoja apie valdingą ugniagesį, kuris, praradęs mylimą žmoną ir regėjimą, neatpažįstamai pasikeičia - tampa beveik valkata, beveik vienišiumi, beveik alkoholiku. Toks gyvenimas suartina jį su kadaise atstumtu sūnumi - jie groja naktiniuose klubuose ir kavinėse. Tačiau režisieriui labiau rūpi ne nuolat trūkčiojanti tėvo ir sūnaus santykių istorija, o plastinis filmo sprendimas. Jis išties pasiekia aukštumas sukurdamas uždarą, įvairiais rūko, nakties, blyškių žibintų atšvaitais pulsuojančią filmo erdvę, kuri savaime tokia turtinga, kad stilingais 7-ojo dešimtmečio kostiumais vilkintys filmo herojai kartais atrodo tarsi manekenai.

"Ispanė" nukelia į 6-ojo ar 7-ojo dešimtmečių Australiją. Filmo centre - ispanų kilmės motinos ir dukters santykiai. Jų vyras ir tėvas pabėgo (kartu su visomis šeimos santaupomis) pas "tikrą" šviesiaplaukę australę, bet greitai mirė nuo aistros jos lovoje. Temperamentingoji motina nekenčia savo varžovės, ir po meilužio mirties važinėjančios jo dovanota raudona prabangia mašina. Dukra - negraži, augalota paauglė - nekenčia ir motinos, ir jos varžovės. Konfliktas seka konfliktą, barnis barnį, noras atkeršyti tėvo mirties kaltininkei sukuria daug komiškų situacijų, kol mergina pabėga į miestą, pas tetą, kad po kelerių metų grįžtų pas motiną prabangiu automobiliu (aišku, vogtu).

Filmo stilius, ispanės Lolos Marceli vaidyba primena 7-ojo dešimtmečio italų komedijas, kuriose temperamentingas gražuoles kūrė Sophia Loren. Manheimo ir Heidelbergo publikos simpatijos šiam filmui greičiausiai liudija, kad jau pasiilgstama tokio pobūdžio kino. Aišku, jis daug atviresnis ir aštresnis nei anksčiau - tai atskleidžia kad ir scena, kurioje mėgstanti gaminti maistą apkūni teta virtuvėje, skambant muzikai, prie virtuvinio stalo smagiai masturbuojasi rūpestingai į celofaną įvyniotu agurku.

Apskritai daugumą šių metų konkurso ir nekonkursinės programos "Tarptautiniai atradimai" filmų pasakojo moterų istorijas. Viena liūdniausių - turkų režisieriaus Tayfuno Pirselimoglu "Niekieno žemė" ("Hiēbiryerde"). Herojė visą filmą ieško savo dingusio sūnaus. Ji kasdien vaikšto į policiją, dažnai patenka į lavonines. Nors sūnų lavoninėje jau atpažino jo mergina, moteris atkakliai tvirtina, kad jis gyvas. Ji vyksta į tolimą Turkijos pakraštį, kur gyvena kurdai. Čia, tuščiame kaime, niekieno žemėje, ji susitinka su vaikinu, kurio toks pat vardas ir pavardė, kaip ir sūnaus...

Filmas skirtas svarbiai problemai - Turkijoje kasmet be žinios dingsta dešimtys tūkstančių žmonių, kai kurių portretus filmo pabaigoje rodo režisierius. Tačiau iš tikrųjų tai pasakojimas apie motinos meilę ir pasiaukojimą.

Vis dėlto pats įspūdingiausias festivalio filmas apie moteris - Irano režisieriaus Nassero Refaie "Egzaminas" ("Emhetan"), apdovanotas Specialiuoju žiuri prizu. Tai klasikinio ar, tiksliau, neorealistinio skaidrumo filmas, kurio veiksmo vieta - aikštė priešais universitetą, laikas - kelios valandos nuo ankstyvo ryto iki stojamųjų egzaminų pradžią skelbiančio skambučio, herojės - šimtas ar daugiau moterų, pasiryžusių mokytis universitete.

Iš pradžių kamera ilgai stebi uždarytus vartus. Dar tik brėkšta. Netrukus pasirodo kelios moterys, apkalbinėja kelerius metus tą patį švarką dėvintį kolegą ir greitai dingsta už vartų. Po to kelias merginas atveža didžiulis automobilis. Motoroleris atveža dar vieną. Taip susipažįstame su keliomis filmo herojėmis, sužinome jų istorijas, kurios aiškėja savaime - iš pokalbių, iš to, kaip merginos atsisveikina su į egzaminą jas atlydėjusiais tėvais, sužadėtiniais, vyrais. Pamažu aikštė vis labiau užsipildo - daugėja moterų, daugėja ir prekiautojų vaisvandeniais, bandelėmis, viskuo - net rankinėmis. Moterų istorijos taip pat darosi sudėtingesnės - viena po tamsiais akiniais slepia mušimo žymes, kita maitina kūdikį - vyras dirba, bet iki egzamino pradžios žadėjo vaiką pasiimti. Prie universiteto vartų vyksta net peštynės - juos saugančiam kareiviui tenka raminti merginą atlydėjusį tėvą, kuriam atrodo, kad keli jaunuoliai pernelyg įžūliai apžiūrinėja merginas. Kitąkart muštynės kyla dėl vyro, kuris veržiasi į kiemą norėdamas sugrąžinti atgal savo žmoną. Jam atrodo, kad tik jis turi teisę spręsti, ar žmona gali studijuoti. Iš to, kaip reaguoja minia, galima daug ką suprasti. Tarp herojų yra ir mama, kuri kieme pastebėjo labai žavią merginą ir nusprendė, kad jai reikia būtent tokios marčios. Filmo pabaigoje matome, kad moteris pasiekė savo - ji palieka aikštę rankose laikydama popieriaus skiautę, ant kurios užrašytas telefonas.

Tai tik kelios mikroistorijos, iš kurių nuaustas filmas. Jos užsimezga ir išsiriša, regis, nepastebimai, nes kamera - visų tų istorijų pasakotoja - nepailsdama klaidžioja po universiteto kiemą: ji tai sustoja prie vienos grupelės, tai leidžiasi paskui kažką pamiršusią merginą, tai palydi žvilgsniu kitą...

Kartu tai ir savotiškas sociologinis tyrimas: minioje yra ir turtingų, ir vargingų, vos galą su galu suduriančių merginų. Vienos stoja į universitetą, kad galėtų smagiai leisti laiką su draugėmis, kitos iš tikrųjų siekia išsilavinimo, nors nelabai tiki, kad kada nors teks dirbti. Trečioms tai būdas, tegu ir nelabai oficialiai, realizuoti feministines ambicijas, įgyti profesiją, pakilti socialiniais laipteliais.

Įdomiausia, kad net kelias minutes ar net sekundes ekrane šmėkštelėjęs veikėjas nėra statistas - kiekvienas ir kiekviena filme turi savo istoriją. Filmo pradžioje trumpam pasirodo nedrąsus kareivėlis - jį paerzinti ketinančioms merginoms jis rimtai paaiškina, kad yra susižadėjęs, todėl negali joms skirti dėmesio. Režisierius iš panašių siužetų ir mikronovelių sudėlioja įspūdingą šių dienų Irano mozaiką.

Pabaigoje iš garsintuvo sklindąs griežtas moters balsas paaiškina susirinkusioms egzaminų taisykles. Kiemas ištuštėja. Prie vartų lieka tik moteris su kūdikiu. Ji įtemptai klausosi gatve važiuojančių mašinų, ar kuri nesirengia stoti. Nesustoja nė viena. Vartai užsidaro. Moteris lieka tuščioje gatvėje su vaiku...

Apie moteris sukosi ir trijų lenkų filmų siužetai, nors tradiciškai jų filmų centre buvo besiblaškantys vyrai. Įdomu, kad visi tie filmai apie dabartį, tiksliau, jos grimasas. Ar įvyko Manheime žadėtasis naujojo lenkų kino sprogimas? Sunku pasakyti. Gal reikėtų pamatyti daugiau filmų, apie kuriuos dabar daug diskutuojama Lenkijoje.

Oficialiam festivalio atidarymui pasirinktas jauno režisieriaus ir scenaristo Przemysławo Wojcieszeko (g. 1974) filmas "Garsiau už bombas" ("Głośniej od bomb"), įtariu, buvo kurtas kaip savotiškas naujosios kartos manifestas, nes jame yra ir sąskaitų su tėvų karta, ir roko, ir meilės. Matyti ir santykis su tėvų kinu - neatsitiktinai filme nuskamba (beje, gana utriruotai) ne vienas "moralinio nerimo kino" motyvas.

Filmo laiką įrėmina pagrindinio filmo herojaus - dvidešimt vienerių metų Marcino - tėvo mirtis, laidotuvės ir gedulinga vakarienė. Vaikinas pats jį plauna, pats šarvoja kambaryje ant stalo, nes taip darė jo protėviai. Marcinas yra automobilių mechanikas ir, regis, jam viskas sekasi. Tačiau besirengdamas laidotuvėms jaunuolis sužino, kad mylimoji Kasia išvyksta į Ameriką padirbėti aukle. Kasios mama mano, kad provincijoje dukra neturi jokios ateities. Marcinas mano kitaip. Tas kelias dienas jis stengiasi įtikinti merginą nevažiuoti.

Tačiau tai tik išoriškasis filmo siužetas. Vidinis sudėtingesnis. Iš esmės - tai filmas apie amžiną kartų konfliktą ir apie šių dienų jaunuolių požiūrį į savo tėvų gyvenimą. Tą požiūrį Marcinas suformuluoja labai aiškiai: "Jie buvo geri žmonės, bet gyveno blogais laikais". Tačiau tai nereiškia, kad paties režisieriaus požiūris yra toks pat atlaidus. Tėvų kartai reprezentuoti jis pasirenka paiką Marcino dėdę, išdidžiai save vadinantį modeliuotoju. Iš tikrųjų jis "modeliuoja" ir gamina kažkokias santechnikos detales. Šį personažą filmo kūrėjai apdovanojo ne tik pasipūtimu: jis dievina viską, kas amerikietiška (net sūnų pavadino Džefriu), jis žiaurus, šykštus ir kvailas. Tokio herojaus nereikia net nuvainikuoti. Yra filme ir ryškių epizodinių personažų - apsinešęs kunigas, po sutana dėvintis apsmukusius marškinėlius, jaunas vaikinas - ministrantas ir prekybos centrų gerbėjas. Būtent jis pasako vieną labiausiai vykusių filmo frazių: "Prekybos centrai yra tokie pat nuostabūs, kaip ir bažnyčios".

Stilistiškai filmas gana nevientisas, nes kartais režisierius pernelyg mėgaujasi netikėtais ir efektingais rakursais, ne visada susitvarko ir su pasakojimo ritmu, tačiau "Garsiau už bombas" vis dėlto sukelia šviežumo, naujumo įspūdį.

Tokio įspūdžio pristigo kito debiutanto iš Lenkijos - Andrzejaus Jakimowskio - filmui "Užmerk akis" ("Zmruż oczy"). Filmo herojus Jasius, sakyčiau, tradicinis. Tai intelektualas, senosios graikų kalbos ir filosofijos žinovas, pasirinkęs tuščio sandėlio sargo vietą kažkur Lenkijos pakraštyje. Jį supa keistuoliai, pas jį nuolat bėga dešimtmetė vietos turčiaus dukra, o herojus moko jos tėvą suprasti nuosavą vaiką. Visko, ką matome, keistumą dar labiau turi pabrėžti peizažai, apgriuvę buvusio socialistinio ūkio pastatai ir tiltai, keisti vaikai lietuviškais vardais. Filmas, be abejo, stilingas, tačiau jo filosofija pernelyg naivi, kad atstotų siužetą ir dialogus. Iš esmės visą reginį ant savo pečių laiko nuostabusis Zbigniewas Zamachowskis: jam pakanka būti kadre, kad tą kadrą būtų įdomu žiūrėti.

Trečias filmas iš Lenkijos - "Antradienis" ("Wtorek"). Jį sukūręs garsus kino operatorius Witoldas Adamekas prieš kelerius metus debiutavo režisūroje filmu "Pirmadienis". Čia ir vėl susitinkame su jo herojais - dviem nevykėliais Maneku (Bolec) ir Davidu (Paweł Kukiz), svajojančiais apie didelius pinigus. Laimė jiems nusišypso netikėtai: susipažinę su bankrutuojančiu sodo nykštukų gamintoju, jie pagimdo idėją: daržinėje Manekas ir Davidas atidaro naktinį klubą "Eldoradas" su striptizu ir kitokiomis grožybėmis. Damos, kurios pretenduoja šokti klube, per atranką paprašomos išvardyti tris lenkų rašytojus Nobelio premijos laureatus. Tačiau Manekas ir Davidas atsiduria žiniasklaidos dėmesio centre - televizijoje jie kviečia kitus verslininkus investuoti į kultūrą. Deja, klestintis verslas sudomina vietinius mafijozus. Tad rojus baigiasi. Tenka vykti kitur. Kur - matyt, apie tai papasakos "Trečiadienis".

Adameko filmas palieka keistą beveik mėgėjiško (ne pačia blogiausia prasme) reginio įspūdį. Manau, kad tą įspūdį sustiprina filme vaidinę Lenkijos politikai, kultūros bei visuomenės veikėjai. Didžiausias vaidmuo teko rašytojui Jerzy Pilchui - jis įkūnija sodo nykštukų gamintoją ir literatą, staiga suvokusį, jog "nematė moteryje moters".

Manau, kad filme slypi daugybė įvairiausių aliuzijų į šių dienų Lenkijos situaciją, tačiau ne viską gali iššifruoti, kai gyveni Lietuvoje, kur net lenkų spaudos - kaip katino ašarų. Jau Vilniuje ne vieną "Antradienio" situaciją priminė rimtomis besidedančių lietuvių televizijų vaizdai. Pasirodo, tarp satyros ir gyvenimo - ne toks jau didelis atstumas.

Apie Manheimo-Heidelbergo festivalį galima rašyti daug ir įvairiais požiūriais, nes čia vyksta garsieji prodiuserių ir režisierių susitikimai, šiemet čia buvo surengtas ir pirmasis seminaras kino platintojams bei rodytojams apie tai, kaip rodyti art-house kiną, vyko pirmoji filmų mugė. Festivalis rūpinasi kino, kuris jį domina labiausiai, išlikimu ir prieinamumu. Kadangi tai daroma su meile ir išmanymu, galima viltis, kad jam pavyks.

Manheimas - Vilnius