Teksto seksas penkiese

Alfonsas Andriuškevičius, Gintaras Beresnevičius, Sigitas Geda, Sigitas Parulskis, Giedra Radvilavičiūtė.

Siužetą siūlau nušauti.

Sudarytojas Sigitas Geda. Vilnius,

"Baltos lankos", 2002, 173 p.

Alfonsas Andriuškevičius, Gintaras Beresnevičius, Sigitas Geda, Sigitas Parulskis ir Giedra Radvilavičiūtė rašinėjo atskirai, bet į vienus vartus - "Šiaurės Atėnus".

Tarp autorių (toliau rašysiu tik jų inicialus) atsirado vienas didžėjus - S.G. Padirbėjęs vaizduote ir klijais, jis nuaudė tokį teksto remiksą - neaišku ką, tačiau besiprašantį kietų viršelių. Idant užuominos apie esė žanrą nenubaidytų lepių skaitytojų, buvo panaudota rinkodaros gudrybė - tas neaišku kas pavadintas romanu, nors galėtų vadintis rimonu (iki šiol vienintelį rimoną, mano žiniomis, parašė Migelis de Unamunas).

Romanas įpareigoja ir kartais kelia keblumų kaip neiškastruotas katinas. Todėl buvo nuspręsta su šaknimis išrauti bet kokias galimas pretenzijas dėl pirminių ir antrinių romano požymių. Dalykišku stiliumi skaitytojui buvo pasiūlyta - "Siužetą siūlau nušauti". Kas prieš?

Reikia pasakyti, kad viršelis be erotikos, pavadinimas be užuominos apie seksą menkina knygos galimybes rinkoje. Bet šio viršelio erotizmą pavyko įkaitinti kitomis priemonėmis: gadinamos žemės mėsos juodame fone lyg kortų malka skleidžiasi rausvas A.A., gelsvas G.B., žalsvas S.G., melsvas S.P. ir švelniai violetinė G.R.

Belieka atversti knygą ir išsiaiškinti, kas nušautas, o kas ne. Tačiau S.G. pratarmėje atšaukia ir tą menką skaitytojo įsipareigojimą tekstui, nes pataria knygą laikyti "ritualiniais šokiais" ir dar gundo būrimo galimybėmis: "Žmogus, skaitydamas šį koliažą iš pradžios, iš vidurio ar iš kur pakliūtų, sužinos apie vidinę būseną, širdies ir proto dominantę tam tikroj geografinėj, tautinėj, socialinėj terpėj: kas jaudina žmones Vilniuje, Palangoj, Nidoj. Kas per paukštis "lietuvių inteligentas", o dar konkrečiau, jaunesnio ar garbaus amžiaus vyriškis, sklidina fobijų moteris, daug kompleksuotų vyriškių, kurie važiuoja, valgo, mąsto, miega, ulioja, laidoja savo artimuosius. Čia trenkiasi į Ameriką, kad užsidirbtų pinigų, čia apsimeta šventaisiais, budeliais, rembrantais..."

Vienžo, "sapninykas"...

Tačiau ne viskas taip orakuliška, kaip norėtų didžėjus S.G. Tai į jo tekstą galima besti pirštu, turint viltį, kad tai ne vien "sapninykas", bet ir Ekleziastas.

1-as bakstelėjimas: "Jėzus Kristus nėra šitų žmonių Dievas. Visi atsiplėšia Jo tiek, kiek reikia kirminui numalšinti."

2-as bakstelėjimas: "Paskui - laisvė. Visi ima rodyti užpakalius, bet energija iš ten - vieni bezdalai!"

3-as bakstelėjimas: "Ištraukei SKEPTRŲ TŪZĄ. Ar tu esi už tai atsakingas? Jei ne, pasitrauk į šalį?" (Atsiprašau! Tai iš kitos knygos.)

Nors sapno siužetas sušaudytas, neįmanoma sunaikinti sapno subjekto - sunku rašyti sakiniais be veiksnių. Nušovus siužetą, lieka nuogutėlis subjektas, klausiantis apie savo tapatybę arba ją teigiantis.

Visi jie klausia arba teigia - ir ta moteris, apie kurią didžėjus primelavo, kad ji sklidina fobijų, ir tie kompleksuoti vyriškiai. Nusiteikus, kad visa tai ne kratinys, bet mezginys - taip ir atrodys.

Pabandykime praardyti mezginį nuo pradžios.

S.P. subjektas guli puikybės patale, nori valdyti Kristaus vaizdinį, paskui ieško Šventojo Rašto, jo neradęs įsijungia pornografijos kanalą, apsimeta, kad nori masturbuotis, tada susivokia gulįs viename patale su Tėvyne, kuri yra nešvari, galiausiai prisipažįsta, kad yra prisirišęs prie daiktų: televizoriaus, kėdės ir t.t. Tada įsiterpia G.R. subjektė ir ramia, beveik sociologiška kalba paaiškina, kad Tėvynė ir yra vien jungtys... O A.A. subjektas, lyg būtų nutraukęs visas jungtis su lietuviškąja dvasia, pradeda rimtai samprotauti apie pomirtinį gyvenimą - taip gali elgtis tik nelietuvis, arba bekūnė siela, nes lietuviams joks pomirtinis gyvenimas nerūpi (mažiausiai rūpi Katalikų bažnyčiai, kuri nersis iš kailio, bandydama sugėdinti S.P. subjektą - mat šiam paskersta kiaulė atrodo lyg Kristus, bet bažnyčia mažai ką pasakys apie pomirtinį gyvenimą, nes nelabai ką žino), tačiau A.A. galiausiai pateisina lietuvio vardą ir prabyla apie aiškų dalyką - savo antkapį, alyvos krūmą. G.B. subjektas suteikia visam tam seksui istorinį foną:

Ir užvirė mūšis klaikus

Už kraštą Pabaltijo žaliąjį

Jau minėjau, kad S.G. subjektas yra orakulas, ir struktūrą (kaip punktyrą) romanui "Siužetą siūlau nušauti" neretai suteikia dichotomijos, išnyrančios lyg nesurūdijusios posovietinės bėgvinės, kurios švyti patrešusiuose naujalietuviškuose teksto pabėgiuose, kaip antai (tos dichotomijos): "Vienatvė ir onanizmas neatskiriami kaip animus ir anima, kaip Marxas ir marksizmas" (S.P.).

Bet gal tai ne dichotomijos, kaip nėra dichotomija Leninas ir Stalinas ant cigarečių "Prima. Nostalgija" pakelių, kuriuos mėgsta G.B. subjektas?

Tačiau geniali G.R. subjektės sociologija yra tikrai dichotomiška - žmonių skirstymas į "rudeninius" ir "sportinius" pagal saldainių rūšis, kurios kainavo vienodai: 1 rb. 80 kp.

Galima sumegzti kitaip ir iš kito galo.

Žvelgiant integracijos į euroatlantines struktūras aspektu, autoriai tarė savitą ir originalų žodį, novatoriškai atsakydami į kai kurių estų bandymus apibrėžti savo identitetą solipsistinio (autistinio) dominavimo būdu, kai apie tai, jog yra pats kiečiausias, žino tiktai tas estas. Todėl, perfrazuodami G.R. subjektės žodžius, drįstame teigti: penki lietuviai kausis už savo tapatybę iki paskutinio Kaplinskio (to esto).

Vienžo, tos knygos seksas yra geras...

"Reginys KRIŠTOLINIAME RUTULYJE yra šviesus - ženk pirmyn." (Iš kitos knygos.)

Arūnas Brazauskas