Teatro kasdienybė ir aukštumos

Mus - nemažą kritikų būrelį iš Lietuvos - senoji Torunė pasitiko tvankiu vasaros oru, jau prinokusiomis braškėmis ir teatro festivaliu "Kontakt".

Turbūt pirmą sykį per dvylika šio festivalio metų neatvyko lietuvių teatras, nors buvo kviestas. Dėl užsienio gastrolių sutapimų mūsiškiai niekaip nebegalėjo atkakti į Torunę. Gal širdies gilumoje kai kurie festivalio dalyviai ir atsikvėpė - sykį tie lietuviai pagrindinių prizų neišsiveš...

Kuo gyvas Europos teatras, įžengęs į XXI amžių? Kas jam šiandien rūpi (ar nerūpi), dėl ko jis sielojasi (ar nesisieloja)? Tiek šiurpių tragedijų vyksta įvairiuose pasaulio taškuose - kaip teatras į tai reaguoja? Kokios naujos sceninės raiškos formos šiandien pasitelkiamos, kokie meniniai atradimai, nauji kūrėjų - ypač režisierių - vardai ir jų darbai gimsta?

* * *

Festivalyje, mano galva, išryškėjo kelios daugeliui kraštų tikrai rūpimos problemos. Viena jų - požiūris į istoriją ir žmogaus vietą joje. Torunėje matėme tarsi du kraštutinius šios problemos aspektus. Vienas buvo susijęs su artima istorine konkretybe - įvykiais Serbijoje, kitas - su nutolusia žmonijos praeitimi - mitu. Ir ką gi? Serbų Nacionalinio teatro iš Novy Sado spektaklis, pavadintas "Cuba Libre", galima sakyti, "analizuoja" tragišką ir beprasmišką kruviną karą tarp Jugoslavijos tautų. Ivano M.Lalićiaus pjesėje šmėsteli politinės kovos, būsimų ir buvusių diktatorių vardai, bet pagrindinis dėmesys skiriamas visai ne tam. Pasakojama rašytojo istorija, vaizduojamas jo blaškymasis šiuose siautulinguose įvykiuose, bandymas aktyviai įsijungti į kovą (tik nelabai aišku su kuo), pagaliau išvykimas į Kubą. Aiškėja revoliucingo pjesės pavadinimo - "Cuba Libre" - esmė. Ne, neturėkite iliuzijų - tai ne Laisvoji Kuba, o stiprus kubietiškas gėrimas, kuriuo, pabėgęs iš Serbijos, rašytojas malšina savo įkaitusias aistras. Ir žinoma, ne tiek politines, kiek seksualines. Todėl politinis-seksualinis šio spektaklio kokteilis ne suteikė aiškumo, bet dar labiau mūsų galvose visa sumaišė ir gerokai sujaukė.

Dar vienas vaidinimas buvo skirtas istorinei atminčiai - pasaulyje žinomo italų režisieriaus Eugenio Barbos, dirbančio šiuo metu Danijoje, "Odino" teatre, spektaklis "Mythos". Pasitelkiant ženklus, simbolius, metaforas senovės mitų siužetai ir herojai Kasandra, Edipas, Orfėjas, Medėja, Dedalas, Odisėjas, Sizifas projektuojami į vėlesnę žmonijos istoriją ir šiandieną. Mito patirtis - ne tik amžina, bet ir pranašinga. Spektaklyje jauti tvirtą režisieriaus ranką. Viskas čia nušlifuota, kiekviena detalė apgalvota, prasminga, kostiumai stebina fantazija ir išmone. Scenoje - ilgas smulkios skaldos takas; manau, jog tai žemės veidas, nes visi, įžengę į tą taką, palieka savo pėdsakus-ženklus: įmantrų graikišką ar rytietišką ornamentą, laiko nubalintas žmogaus plaštakas. Sizifas nenuilstamai grėbliu lygina ir lygina, taiso ir tvarko tą žmonijos nuolat sujaukiamą žemės veidą. Jis - Sizifas - nešioja ir akmenis, čia tampančius paminklais žuvusioms kartoms. O Odisėjas, vilkintis kareivišką uniformą, žygiuoja ir žygiuoja palei tą Gyvenimo-Mirties taką, skuba ir skuba kariauti, griauti, kol galų gale pats žūva. Nieko iš savo praeities, išmintingų mitų - įspėjimų ir kasandriškų pranašyčių - žmonija nepasimoko. Spektaklio idėja įdomi, bet, atrodo, didžiojo režisieriaus peilio ašmenys, deja, atšipo. Spektaklis, baisu net pasakyti, atrodo tarsi chrestomatinė, net mokyklinė iliustracija. Laikas nenumaldomai koreguoja vertybes. Kadaise buvę iškilūs sceniniai metaforų, simbolių, garsų ir plastikos atradimai taip pat sensta, netenka išskirtinumo ir tampa banalūs, net naivoki ir juokingi.

* * *

Labiau nei istorija šiuolaikinį teatrą domina jaunimo situacija sparčiai besikeičiančiame, pagundų, pavojų, klystkelių ir rožinių svajonių pilname pasaulyje. Juk ir mūsų Oskaras Koršunovas nenuilstamai apie tai kalba savo pastarųjų metų spektakliais. Festivalyje net trys skirtingi autoriai (rusas, vokietė ir serbas) aiškinosi šią problemą. Trys skirtingi teatrai taip pat ėmėsi šio nelengvo uždavinio.

Paprasčiausias kelias - šiurpinti mus kraupumu, žiaurumais, brutalumu. Toks Maskvos dramaturgijos ir režisūros centro suvaidintas "Plastilinas". Du jauni vaikinukai patenka į buvusių kalinių - seksualinių maniakų - rankas, beje, prieš tai patyrę savo mokytojų - moralinių maniakių - smurtą ir prievartą. Agresyvias sovietines pedagoges vaidina aktoriai vyrai, ant moteriškų drabužių dėvintys baltas XXXL dydžio liemenėles, - besikraipančios, rėkaujančios pabaisos. Tiesa, juokingos. Vaikinukams čia išgyventi neįmanoma. Vienas jų nusižudo, kitas tampa seksualinių maniakų nuotaka. Smarkiai utriruoti "vaizdeliai" iš supuvusio suaugusiųjų pasaulio... Trikdė ne tik naivoka vaidinimo didaktika, bet ir režisūra (Kirilas Serebrenikovas): skoliniai iš matytų filmų bei spektaklių, šiurpus neskoningumas, eklektika, kurių fone garsiai skamba S. Prokofjevo "Romeo ir Džuljetos" muzika.

Vroclavo teatras, režisierius Pavełas Miśkiewiczius ir pjesės "Klaros atvejis" autorė Dea Loher taip pat savo kritines strėles taiko į jaunimą supančią, apsimelavusią, dvasinių bei etinių vertybių netekusią aplinką. Šiuolaikiška, energinga mergina Klara aktyviai ieško savo vietos, savo kelio, nori būti naudinga visuomenei. Tačiau kaskart susiduria su artimų žmonių klasta, apgaule, dviveidyste. Išeitis belieka mirtį nešančios tabletės. Keista, bet režisierius net nesistengė šios gyvenimiškos istorijos kilstelėti iki dramos. Mėgaujamasi neesminiais dalykais: muzika, šviesomis, sekso scenomis, bet rimto pokalbio taip ir neįvyksta; aktoriai vaidina "apytikriai", naudojasi klišėmis, nors visa tai kūrėjams atrodo labai modernu.

Tik Gdansko teatras "Wybrzeże", pelnęs, beje, trečią vietą už savo spektaklį "Parako statinė", šia tema prabilo rimtai. Trisdešimt vienerių metų režisierė Grażyna Kania, nuo 1991-ųjų aktyviai dirbanti Vokietijos teatruose, atrodo, geriausiai suprato, kaip reikia kalbėti apie tuos, kurie pritvinkę neapykantos pasauliui. Septyni jauni šio teatro aktoriai pasigėrėtinai tiksliai vaidina tuos, kurie patys save išskyrė iš visuomenės. Pirmą kartą scenoje mačiau tai, ką galima būtų įvardyti kaip nužmogėjimą, asmenybės subyrėjimą, degradaciją. Spektaklyje - jokių žiaurių žaidimų, santykių aiškinimosi peiliais. Kiekvieną akimirką personažai vienas kitą išduoda. Jų bendravimas, normalių žmonių akimis žiūrint, kupinas idiotizmo, hipertrofuoto ambicingumo, baimės, melo, šlykščių apkalbų bei demagogijos. Todėl salėje nuolat kyla juoko banga, nes iš esmės - tai primatai, prisidengę nušiurusiomis povo plunksnomis ar šamanų blizgučiais... Tiesa, du iš šios "parako statinės" spektaklyje nusižudo. Ir tai išties kraupu.

Festivalyje man buvo patraukliausi tie spektakliai, kuriuose galėjai gėrėtis ir džiaugtis aktorių vaidyba. Visai neatsitiktinai pirmąją vietą pelnė vengrų spektaklis "Peiliai vištose" (Davido Harrowerio pjesė, režisierius Péteris Gothįras, Budapešto Józsefo Katonos teatras). Čia trys aktoriai sukuria rūsčią airių kaimelio gyvenimo atmosferą, tokią tikrą, kad, rodos, jauti ir malūno kvapus, ir šaltį, ir tą užslėptą neapykantą, augančią įtampą tarp jaunos moters, jos vyro ir meilužio malūnininko. Nieko vienareikšmiško jų santykiuose nėra. Tai sudėtingas psichologinis raizginys, kurį įdėmiai, neskubiai atraizgo jauni aktoriai ir režisierius. Spektaklis, vaidintas nedidukėje erdvėje, išklotoje medinėmis lentomis ir apstatytoje keliais paprastais kaimietiškais daiktais, tik dar sykį įrodė, kad viską lemia minties tikslumas, meninis skonis, stiliaus suvokimas ir atranka. Užtat ir išsineši iš spektaklio stiprų įspūdį, sukeltą nepakeliamai sunkios žmogaus kovos už save. O dar atminty išlieka jaunos moters portretas, jos pastangos išsivaduoti iš šeimyninio despotizmo varžtų.

Torunės festivalyje pagalvojau, kad, ko gero, šiuolaikinis teatras vėl atsigręžia į aktorių, patiki jo galia ir įtaiga. Prie tokių aktorinių vaidinimų priskirčiau ir Torunės Wilamo Horzycos teatro darbą - M.McDonagho "Laukinius Vakarus". Visai be reikalo, man rodos, Torunės festivalio organizatoriai pasikuklino ir neįtraukė šio spektaklio į konkursinę programą, nes čia iš keturių aktorių ansamblio ypač raiškiai išsiskyrė Sławomiras Maciejewskis, vaidinęs nesveiką jaunesnįjį brolį. Berods specialų prizą jam paskyrė Torunės universiteto studentai.

* * *

Tarp keturiolikos festivalio spektaklių buvo tik du klasikos pastatymai, tačiau jie visiškai kompensavo klasikos stygių. Vienas jų - "Ledi Makbet" (pagal W.Shakespeare`ą), kitas - "Eksperimentas: "Žuvėdra" (pagal A.Čechovą).

Daug kas linkęs savo scenines fantazijas vadinti "eksperimentu". Tačiau šį sykį abu minėti spektakliai buvo tikrų tikriausi eksperimentai. Ypač - Anatolijaus Vasiljevo mokinio, ukrainiečio Andrijaus Žoldako Maskvos nacijų teatre drąsiai ir su išmone interpretuota "Žuvėdra". Drastiška, ekspresyvi, balaganinė vaidinimo forma; blykčiojančios aistros, jausmai, nuotaikos, aštrios, grotestiškos personažų charakteristikos, klounada ir triukai, sportinis trenažas ir vaikiškas išdykavimas, persmelktas dramatiškų ir lyrinių intonacijų (ypač spektaklio finale, atvykus Ninai Zarečnajai) - visa kūrė patrauklų akiai, įdomų, netikėtą, netradicinį reginį. Atrodo, jog A.Žoldakas, jau pagarsėjęs ir kitais spektakliais, nori nusikratyti visų įmanomų štampų, kuriais scenoje apaugo ne tik "Žuvėdra", bet ir kitos A.Čechovo pjesės. Galėčiau pasakyti, jog ši "Žuvėdra" - tai savotiška visų jos personažų apokalipsė, tragiškai groteskiškas nusikvatojimas iš nevykusio, makabriško gyvenimo, iš savo nesutvarkytų, beprasmiškų likimų.

Festivalio žiuri įvertino A.Žoldako režisūrą kaip geriausią. Ir negaliu suprasti, kodėl tie patys vertintojai nepažymėjo Seulo teatro iš Korėjos spektaklio "Ledi Makbet", ypač jaunos aktorės, emociškai stipriai suvaidinusios pagrindinį personažą. Įdomi, kompaktiška, prasminga vaidinimo kompozicija, sumanyta kaip savotiška Ledi Makbet pamišimo analizė. Viskas spektaklyje buvo preciziška: ir scenografija - tie nerimą keliantys žalsvi rūmų skliautai, tamsios nišos, įdubimai grindyse, lyg kokie baseinai, ir muzika - rytietiškos melodijos derinamos su viduramžių madrigalais, ir plastika - Ledi Makbet tarnų bei pačios Ledi Makbet - primenanti rytietišką teatrą. Tai irgi eksperimentas - kaip sukurti atsėlinančios mirties-atpildo atmosferą, tąsią, slogią ir kartu savaip "dalykišką". Mirusią Ledi Makbet jos tarnai spektaklio pabaigoje ilgai vynioja į baltą ilgą skraistę ir nuleidžia į mirties požemius. Gal bijo, jog ji vėl išnirs iš tamsos pasaulio?..

* * *

Kaip ir kiekviename festivalyje, ir šiame būta vadinamosios teatro "kasdienybės", sakyčiau, eilinių spektaklių. Kai kurie jų sukeldavo nusistebėjimą. Pavyzdžiui - latvių ir estų. Rygos jaunasis teatras ir režisierius Viesturas Kairišas pristatė spektaklį "Margarita" (Maros Zalitės pjesė), kuris žiūrovų salėje sukėlė linksmą šurmulį, nors finale upeliais liejosi kalinčios Margaritos kraujas. J.W.Goethe`s "Fausto" Margaritos linija buvo tiesiogiai perkelta į mūsų dienas, bet taip tiesmukai, kad galėjai nesunkiai atspėti, jog jaunas advokatas, tiriantis Margaritos bylą, yra jos sūnus.

Nepasisekė ir mums gerai pažįstamam estų režisieriui Priitui Pedajasui, kurio spektaklis "Aristokratai" (Briano Frielo romano inscenizacija), nors buvo vaidinamas gražiame dvare už Torunės, deja, nedaug ką mums pasakė apie aristokratijos degradaciją. Gražioje svetainėje su durimis į verandą ir vaizdu į parką aktoriai, nepajutę šios nuotaikos, vaidino stebėtinai nejautriai, grubiai, tiesmukai ir neįdomiai. Autentiškoje aplinkoje sėdintiems žiūrovams beliko kruopščiai apžiūrinėti išlikusius kadaise čia gyvenusių aristokratų daiktus: šviestuvus, sofas, rašomąjį stalą ir tolydžio tamsėjantį parką už lango...

Keistai nuteikė Sankt Peterburgo teatras "Baltijskij dom", parodęs Jevgenijaus Griškoveco pjesę, pavadintą "Pjesė, kurios nėra". Taip, iš tikrųjų, mūsų pamiltasis J.Griškovecas šiuo atveju nekoketuoja. Tai, ką matėte, ne pjesė, o keturių žmonių (dviejų damų ir dviejų vyrų) griškoveciškai žavių istorijų pasakojimai. Bet viena, kai tas istorijas pasakoja pats J. Griškovecas su tik jam būdinga atlapaširde ir naivia intonacija, nuotaika, širdgėla, neviltimi, ironija, ir visai kita, kai tai ima daryti štampais persismelkę "scenos vilkai" ir buvusios primadonos... J.Griškovecui pasakyti visuomet pasiseka kur kas daugiau nei žodžiais, tuo tarpu Sankt Peterburgo aktorių kvartetas galvojo tik apie tai, kaip "paryškinus" save ir pelnius žiūrovų prielankumą. Pagalvojau, jog autorius nuskriaudžia save patį, šitaip tiražuodamas savo nepakartojamas istorijas. Ir visai nesupratau, ką čia veikė režisierius - Andrejus Mogučas.

Tendencija žūtbūt pelnyti žiūrovų simpatijas ir aplodismentus išryškėjo ir slovakų vaidinime "Šokių salė" (režisierius Martinas Huba). Lyginau šį šokių spektaklį su mūsų Anželikos Cholinos "Moterų dainomis". A.Cholinos darbas stebėtinai tikslus, apgalvotas iki smulkmenų, nuotaikingas ir persmelktas minties. Slovakų dramos aktoriai (beje, įvairaus, kartais ir labai garbingo amžiaus) šoka pasigėrėtinai temperamentingai, tačiau režisierius, norėdamas į spektaklį sutalpinti vos ne visą Slovakijos istoriją (pradedant prieškariu ir baigiant šiandiena), tiesiog išpūtė jį iki neaprėpiamo šokio balagano.

Žiūrovų salė entuziastingai reagavo į kiekvieną šokėjų pasirodymą, kiekvieną istorinę-politinę užuominą, gausiai ir garsiai plojo. Matyt, tik dėl tokio pasisekimo (ar viešo pripažinimo) žiuri paskyrė slovakų spektakliui antrąją vietą. Tiesa, negaliu sakyti, jog sėdėjau rūškanu veidu: gerai pažįstu ir myliu šiuos Slovakijos, kurioje net ketverius metus dirbau, artistus. Bet, kaip sakoma, tiesa - brangesnė už simpatijas.

Prabėgs metai ir vėl mes - kritikai - su savuoju lietuvių spektakliu vyksime į gražiąją senąją Torunę, vėl pasisveikinsime su Koperniku, stovinčiu Rotušės aikštėje, vėl pamatysime savąją trispalvę šalia kitų šalių vėliavų. O gal dar išsivešime ir prizų.