Regėjimai

Bronius Gražys. "Natiurmortas su citrina". 2002 m. S. Jakubausko nuotr.

"Lietuvos aido" galerijoje eksponuojami Broniaus Gražio tapybos darbai bei piešiniai. Dauguma jų sukurti šiais metais, tačiau čia galima aptikti ir prieš porą metų atsiradusių kūrinių. Romantiškas, pasąmonės vaizdinių kupinas pasaulėvaizdis, palyginti su ankstesniais dailininko darbais, išliko nepakitęs, tačiau plastinės išraiškos priemonių paletė įgavo dar daugiau sodrių, ryškių spalvų, kurių sąskambius bei pačią tapyseną tam tikrais atvejais norisi lyginti su Henri Matisse`o ar Vincento van Gogho kūriniais ("Moteris su skrybėle", 2002, "Natiurmortas su citrina", 2002).

Fantastinė erdvė kelia paslapties, nežinomybės, tuštumos įspūdį, kurį kiek išsklaido joje pasirodantys tikroviškų objektų pavidalai. Vaizduojant sąlygų nepripažįstančią tikrovę dažnai aptinkami pasikartojantys motyvai, kuriuos B.Gražys pasitelkdavo dar prieš dešimtį metų sukurtuose darbuose. Vienas jų - žmogus, kurio siluetas redukuojamas vos ne iki skeleto pavidalo arba įterpiamas į klaustrofobišką erdvę, kurioje ištirpsta netekdamas tapatumo, virsdamas ženklu ("Figūra", 1999), ritmingu ornamentu ("Rožių sodas", 1999) arba daiktu tarp daiktų ("Šukos", 2002). Tuščiavidurės figūros pavidalai jungiami su kitais dailininko pamėgtais motyvais - žuvies, indo atvaizdais. Tik keliuose šių metų B.Gražio darbuose pasirodo lyg autoriniu ženklu-autografu tapęs siūlės motyvas, kuriuo dailininkas suvarsto plokštumas ("Dvi pusės", 2002) ar "sudaigsto" vangogišką peizažą ("Natiurmortas su citrina"). Savotiška "siūlės" transformacija galima laikyti ryškias, siluetus žyminčias linijas, kuriomis nutapytos kiautus, skeletus primenančios gyvūnų, žmonių figūros, taip pat daiktai. Ženkliška, tiesi arba kilpomis virstanti linija tik apytikriai apibūdina vaizduojamąjį pavidalą, tolesnį atvaizdo su(si)kūrimą palikdama objekto tapsmą stebinčiai žiūrovo akiai. Siurrealistinėse jungtyse objektai susilieja į keliaprasmius vaizdinius, artimus pasąmonės regėjimams, sapnų pasauliui. Figūromis bei motyvais neperkrautos kompozicijos linkusios į melancholiją, ramią kontempliaciją - neskleidžia grėsmės, baimės, sumaišties - jose tik retsykiais juntamas dirglumas ar nestabilumas.

Bronius Gražys. "Rožių sodas". 1999 m. S. Jakubausko nuotr.

B.Gražio darbams nesvetima ritualinė atmosfera, kurios atsiradimą lemia kompozicijose naudojamas vandens motyvas, įgaunantis kone sakralinę prasmę, ypač tuomet, kai jame atsiranda žmogaus figūra. Žmogaus ir vandens, žmogaus ir žuvies arba visų trijų motyvų jungtys pasirodydavo ir ankstesniuose dailininko darbuose. Vienas iš tokių šioje parodoje eksponuojamų pavyzdžių galėtų būti drobė "Ežeras" (2002), kurioje vaizduojama vandenyje stovinti figūra, laikanti milžinišką žuvį, - žiūrėdamas į ją kažkodėl nejučia prisimeni krikšto apeigas. Panašios asociacijos kyla matant vieną šalia kitos suklupdytas, į ornamentą supanašėjusias figūras, regis, dalyvaujančias tik joms vienoms suprantamame gamtinių motyvų fone vykstančiame rituale ("Rožių sodas").

Mozaikiška, vibruojanti faktūra, formuojama trumpais potėpiais, įkalina išnykstančius daiktų siluetus, grimztančius prie abstrakcijos artėjančioje spalvinėje fono gamoje. Tačiau čia nepamirštos ir subtilios, prislopintos spalvos, kurių paviršiuje ryškėja vaizduojamų objektų kontūrai. Panašiai kaip Vyganto Paukštės darbuose, kuriuose dailininkas derina impresionistinę tapybą su kontūriniu piešiniu, B.Gražio kūriniuose jungiasi tapybiški ir grafiški elementai - vienu atveju grafiškame achromatinių spalvų fone ryškėja sodri tapybiška linija ("Lizdas", 2002), kitu - tapybiškame ir spalviškai turtingame paviršiuje iškyla supaprastintas vieno ar kito objekto linijinis siluetas ("Saulė ir mėnulis", 2001). Galima įžvelgti sąsajų ir su Šarūno Saukos ar Algimanto Švėgždos darbais - sodrus saukiškas koloritas bei tapysena ("Rožių sodas"), tiesioginės užuominos į švėgždišką hiperrealistinį natiurmortą - "Upė (Obuoliai A.Švėgždai)". Taigi B.Gražio kūriniai nėra vien tik tarpusavyje nieko bendra neturinčių objektų jungtys - juose derinami skirtingi jų vaizdavimo būdai.

Ekspozicija stilistiniu požiūriu nėra vientisa, tačiau ji atspindi dailininko kūrybos raidos bruožus bei pokyčius, kurie daugiau ar mažiau atsiskleidžia pastaraisiais metais sukurtuose darbuose.