Apie laisvę padėti tiems, kas nori keistis

"Laisvė keistis"

Liucijos Armonaitės filmą "Laisvė keistis" (LA studija, 2002) sunku įsprausti į apibrėžto dokumentinio žanro rėmus. Režisierė ir operatorius Kastytis Mačiūnas iš esmės rodo tik dvi keliones: Lentvario globos namų ir Trakų internatinės mokyklos auklėtinių į Suomiją, pas panašaus likimo paauglius, kurie specialiojoje mokykloje mokosi gyventi be narkotikų, ir suomių - į Lietuvą. Tačiau kelionės įvaizdis, manau, geriausiai atspindi tų paauglių gyvenimo laikinumą - be tikrų namų, be tikrų tėvų ir gal be tikrų orientyrų. Kita vertus, dažnai sakoma, kad žmogų geriausiai pažinsi kelyje. Šitą išmintį, ko gero, prisimena ir režisierė, kuri moka prakalbinti savo herojus pačiomis netikėčiausiomis aplinkybėmis.

"Laisvė keistis" įdomiai pateikia tai, kas tose dviejose kelionėse gal labiausiai krinta į akis. Pirmiausia - normalaus gyvenimo troškimą. Visi kalbinti vaikai - ir suomiai, ir lietuviai - svajoja turėti šeimą, darbą, namus. Prisipažinsiu, iš pradžių pagalvojau, kad tai miesčioniškos vertybės, į kurias visada orientuojasi vartotojiška visuomenė. Juolab kai girdi, kaip vaikinukas ilgai postringauja apie tai, kokį namą norėtų turėti, ir apie panašius troškimus. Juk iš paauglio visada lauki maišto rugiuose prie bedugnės. Tačiau "Laisvės keistis" herojai, matyt, jau patyrė to maišto skonį. Todėl jų troškimai ir dvelkia pastovumo, meilės, supratimo ilgesiu. Iš to, kaip kalbama apie norus ar svajones, supranti, kad tai apgalvoti žodžiai. Jų laisvė keistis reiškia laisvę gyventi prasmingą gyvenimą. Filmas apie tai prabyla subtiliai, užuominomis, režisierė nenori brautis į daug skausmo jau spėjusių patirti vaikų vidų. Todėl prisiminimai apie narkotikus ar šeimoje patirtą prievartą neužgožia pagrindinės filmo temos - noro keistis ir keisti savo gyvenimą. Filmo pradžioje susispietę į pulkelius suomiai ir lietuviai nepatikliai žvilgčioja vieni į kitus. Nepasitikėjimas nyksta pamažu. Šalia nekalbių suomių lietuvaičiai iš pradžių atrodo labai impulsyvūs, net temperamentingi. Tačiau taip galvoji tol, kol į žiemos sukaustytą jūrą nepaneria staiga išsimaudyti panorusi suomė.

Tokie ir panašūs įvykiai pamažu suartina po Suomiją žiemą keliaujančius jaunuolius. Akivaizdu, kad jie tampa smalsesni, ima domėtis vieni kitais.

Lietuvoje filmo herojai susitinka kaip seni geri pažįstami. Kaitinant vasaros saulei, paaugliai ima lyginti svečius ir šeimininkus. Ir pripažįsta, pavyzdžiui, kad lietuviai moka tenkintis daug mažesniais dalykais, gyventi paprasčiau, nėra tokie išlepę. Tačiau jaunystė vis dėlto visur vienoda, tad kai rankose atsiduria kauptukas (taip reikėjo užsimokėti už nakvynę Pažaislio vienuolyne), entuziazmu nespindi nė vienas veidas.

Spalvingesni už vaikus man pasirodė jų mokytojai. Tiksliau, suomių mokytojai, nes filme taip ir nepamačiau nė vieno mokytojo iš Lietuvos. Neabejoju, kad ir jie pakliuvo į kadrą, tačiau... Suomiai visada šalia vaikų, jie reaguoja į viską, kas atsitinka jų globotiniams, jie pastabūs ir draugiški. Deja, apie lietuvių mokytojų santykius su auklėtiniais iš filmo nesusidarai jokio įspūdžio. Nemanau, kad "Laisvės keistis" autoriai būtų tai pateikę tendencingai. Matyt, paprasčiausiai tų santykių nėra.

Taip "Laisvė keistis" nejučiomis įžengia į lietuvių kino dokumentikai mažai rūpimą sferą. Apskritai manau, kad filmą pirmiausia ir reikėtų vertinti kaip bandymą peržengti tradicines dokumentikos ribas. Juk L. Armonaitė ne tik filmavo lietuviukų ir suomių bendras keliones ir bandymus rasti bendrą kalbą, ji ir pati rengė tas keliones, teikė projektus, ieškojo rėmėjų, organizavo. Filmas - tik viena edukacinio projekto sudedamųjų dalių. Beje, panašiai buvo kuriamas ir ankstesnis režisierės filmas "Laisvėj yra laisvė". Matyti, kad L. Armonaitei kinas nėra vien saviraiškos būdas. Todėl ir jos filmai tokie tikri. Todėl jie iš tikrųjų sugeba pakeisti gyvenimą.

Živilė Pipinytė