Nemuzikinė drama

Scena iš spektaklio "Dioniso sugrįžimas" I veiksmo D. Matvejevo nuotr.

Birželio 5 ir 7 d. Vilniuje, Rusų dramos teatre, buvo rodoma Edwino Geisto muzikinė drama "Dioniso sugrįžimas". Griežė Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas Juozo Domarko. Spektaklį režisavo Vladimiras Tarasovas, scenografiją kūrė Vladimiras Kovalchukas, kostiumus - Aleksandra Jacovskytė, choreografiją - Leokadija Dabužinskaitė. Dalyvavo Povilo Gylio vadovaujamas choras "Vilnius".

Prieš spektaklį

Reklamos gausa ir intriguojantis sumanymas. Radijo ir televizijos klipai, pašnekesiai su statytojais, akį traukiantys plakatai ant reklaminių stulpų ir stotelėse. Patriotinius ir žmogiškus jausmus virpinanti informacija spaudoje: užmirštas vokiečių kompozitorius, gyvenęs Kaune ir žuvęs Vilijampolės gete. Rusų dramos teatras ir nedrąsi viltis - galbūt šiame pastate atgims opera kaip drama? Išsamus bukletas supažindina su tragiška Edwino Geisto biografija, čia pat - kompozitoriaus mintys apie gyvenimą ir muzikos dramą, žodžio ir garso sintezę, apie sutartines ir atonalią muziką. Yra ir Geisto kūrinių sąrašas, projekto gimimo istorija, dramos suvokimui muzikiniu ir teatriniu požiūriu parengiantys statytojų žodžiai.

Skambesys

Nereikia būti žinovu, kad išgirstum Wagnerio ir Bergo stilių sintezę. Sukomponuota logiškai ir pagal formą, ir pagal siužetą - jungiami kontrastingi blokai. Gana spalvinga harmonija, truputį naivoki, bet vėlgi logiški ir aiškūs kontrapunktai. Orkestras griežia minkštai, nors ir ne visada švariai. Stengiasi muzikaliai intonuoti. Gaila, kad nenori išryškinti kūrinio dramaturgijos (vokiečių muzikams tai būtų labai nepatikę). Dainuojama vokiškai, kalbama lietuviškai. Ypač kvailai skamba kalbamieji intarpai vokaliniuose numeriuose. (Beje, lietuviško teksto (vertimo?) banalumas net tokiam profesionaliam aktoriui kaip Vladas Bagdonas (Pentėjas), rodos, stovi skersai gerklės.) Dainininkams šis stilius - visai svetimas. Algirdo Januto (Bakchas) balse - labai daug ašarų, intonacijos grubios. (Ir ekspresionistinę muziką reikia dainuoti.) Julijos Stupnianek (Apolonija) registrų kaita stokoja plastikos, viršutiniame atsiranda keistai dirbtinis tembras ir dingsta dikcija. Sigitas Dirsė (Teiresijas) atlieka partiją tarpiniu - tarp profesionalaus ir neprofesionalaus dainavimo - stiliumi.

Reginys

Scenografija - erdvus simetrinės stačiakampės geometrijos interjeras. Baltos sienos ir balti žvilgantys laiptai. Gerai, kad bent grindys baltom plytelėm neišklotos. Uždara erdvė Bergo ir Wagnerio stiliaus muzikai kažin ar tinka. Režisūros nėra. Yra saldžiausios kičinės mizanscenos - atvirukai. Charakterius aktoriai kuria taip, kaip patys įsivaizduoja. Ir aiškiai matyti, kad nelabai įsivaizduoja. Išoriška vaidybos ekspresija. Statika. Kalbamieji epizodai prailgsta sukeldami nenugalimą žiovulį. Apie muzikinius numerius jau kalbėta. Taip, statikos yra muzikoje, tačiau ji - lyg lediniai šarvai, po kuriais turėtų kunkuliuoti ugnikalniai. Deja, vaidyboje - tik susierzinimo ugnelės arba saldūs dirbtiniai jausmai. Saviveiklinio prieskonio neišvengta ir choreografijoje. Kostiumai - lyg antikos stilizacija, tačiau forma ne itin grakšti. Pagrindinių veikėjų drabužiai stilistiškai nedera, gaila, kad visai neatsižvelgta į atlikėjų kūno sudėjimą.

Po spektaklio

Ar kūriniui geriau, kai jis prastai atliekamas, ar kai neatliekamas iš viso? Nežinau.