Ir dar kartą "Karmen"

"Karmen" Trakų pilies kieme M. Raškovskio nuotr.

Senoji Trakų pilis ir vėl tapo operos citadele. Praėjusį savaitgalį, birželio 8 ir 9 d., Nacionalinis operos ir baleto teatras čia atidarė savo vasaros sezoną. Buvo rodomi du Georges’o Bizet operos "Karmen" spektakliai, kuriems dirigavo vyriausiasis teatro dirigentas Liutauras Balčiūnas.

Turbūt taip lėmė žvaigždės, jog pastarąjį pusmetį Operos teatrui ypač svarbus buvo "Karmen" "ženklas" - ryškiausi įvykiai buvo susiję būtent su šiuo spektakliu.

Gerai išreklamuota premjera susilaukė daug dėmesio, vėliau vyko įdomūs spektakliai su kviestiniais dainininkais, tokiais kaip Anželina Švačka, Sergejus Larinas, Viktoras Afanasenko, nuolat keitėsi ir lietuvių atlikėjų sudėtis: Karmen partiją dainavo Laima Jonutytė, Ligita Račkauskaitė, Chosė - Algirdas Janutas, Audrius Rubežius, Mikaelos - Sandra Janušaitė, Alma Buzaitė, Regina Šilinskaitė, Eskamiljo - Giedrius Žalys, Dainius Stumbras, Eugenijus Vasilevskis ir kiti. Tiesa, teko skaityti ir pašaipių replikų dėl "metų premjeros" - neva "Karmen", būdama kone vienintelė premjera, savaime tampa teatro "metų įvykiu". Tačiau ir pasibaigus sezonui "Karmen" nepritrūko dėmesio - šiuo kūriniu, tik jau pastatytu Latvijos nacionalinės operos, buvo atidarytas šiųmetis "Vilniaus festivalis".

Kita vertus, vyresnieji kolegos kritikai su nostalgija mena pirmosios nepriklausomybės laikus, kai progų kalbėti apie teatrą suteikdavo ne tik premjeros, dėmesio centre atsidurdavo ir "eiliniai" spektakliai, jaunųjų debiutai, "kasdienis" teatro gyvenimas. Tad nors LNOBT "Karmen" jau matyta, jos premjera aptarta, spektaklio perkėlimas į naują erdvę, pagrindinių vaidmenų atlikėjų debiutai akina dar kartą grįžti prie "Karmen".

Du vakarus Trakuose rodytoje "Karmen" publika išvydo skirtingas atlikėjų sudėtis. Pirmąjį vakarą Karmen ir Chosė vaidmenys buvo patikėti svečiams - mums jau puikiai pažįstamai A. Švačkai ir tenorui Viktorui Lutsiukui (Ukraina), antrąjį vakarą Karmen vaidmenį atliko Inesa Linaburgytė, Chosė - A. Janutas. Kiti abiejų sudėčių atlikėjai: A. Buzaitė ir R. Šilinskaitė (Mikaela), G. Žalys ir E. Vasilevskis (Eskamiljas), R. Šilinskaitė ir Irena Zelenkauskaitė (Fraskita), Sofija Jonaitytė ir Jolanta Čiurilaitė (Mersedes), Arūnas Malikėnas ir Laimonas Pautienius (Dankairas, Moralesas), Jonas Valuckas ir Kęstutis Alčiauskis (Remendadas), Liudas Norvaišas ir Egidijus Dauskurdis (Cuniga).

Labiau vykęs buvo antrasis spektaklis - geriau sustyguotas, sklandesnis, dinamiškesnis, įtaigesnis. Tai lėmė ir atlikėjų asmenybės bei tarpusavio susiklausymas, sceninis ansambliškumas, ir techniniai dalykai. Pirmą vakarą buvo šiokių tokių problemų dėl įgarsinimo - susidarė įspūdis, kad garso režisieriai ne visai suvokia, kaip turėtų skambėti visuma, kokius balsus, temas reiktų paryškinti, o kur atvirkščiai - nereiktų forsuoti garso. Antrą vakarą įgarsinimas jau netrukdė.

Į sceną su naujomis jėgomis sugrįžusi ir šiame spektaklyje debiutavusi I. Linaburgytė pasirodė kaip puiki Karmen - ne tik todėl, kad taikliai perteikė savo personažo charakterį, bet ir todėl, kad į ją apskritai įdomu žiūrėti scenoje - tai dainininkė, sugebanti improvizuoti (šiukštu nepainiokime improvizacijos su scenine saviveikla!).

I. Linaburgytės plastika, dainuojamų žodžių įprasminimas buvo daug ryškesni nei A. Švačkos Karmen interpretacijoje, kuri liko lygiai tokia pat kaip ir ankstesniuose spektakliuose, todėl jau kiek ir blanksta.

V. Lutsiuko Chosė nei vaidybiškai, nei vokalo požiūriu neprilygo A. Januto kuriamam personažui. Apskritai, kiek pastaruoju metu teko matyti ir klausytis Chosė interpretacijų, A. Januto pateiktoji - bene geriausia. Čia yra ir lyrikos, ir dramatizmo, o vertingiausias, bent jau mano galva, šio dainininko interpretacijos bruožas yra muzikalumas. Gera išgirsti neforsuojamą, gražaus tembro, technišką vokalą, juoba kad ir scenoje A. Janutas nesijaučia sutrikęs, puikai bendrauja su partneriais.

Mikaelos interpretacija jau laikytina pavykusia, jei vaidmenį atlieka gerus vokalinius duomenis turinti dainininkė. Tačiau R. Šilinskaitės Mikaela buvo įtaigesnė, aktyvesnė nei A. Buzaitės sukurtoji. R. Šilinskaitės atliekama malda ir kreipimasis į Chosė III veiksme nuskambėjo labai sugestyviai - kaip desperatiškas, iš pat širdies gelmių kylantis prašymas grįžti, apsigalvoti. Nuoširdumas visuomet paveikia.

Pirmajame spektaklyje taip pat buvo puikių vaidmenų. Vienas jų - G. Žalio Eskamiljas, daug ryškesnis, įtaigesnis nei operos premjeroje vasario 8-ąją. Džiugina dainininko tobulėjimas, ir nors vis tenka išgirsti nuomonę, jog G. Žalys nėra "tikrasis" dramatinis baritonas, vos jis išėjo į sceną ir užtraukė toreadoro kupletus, abejonių neliko - Karmen jam neatsilaikys. To nepasakysi apie E. Vasilevskio Eskamilją, kuris labiau primena šio vaidmens karikatūrą ir ilgainiui toks įspūdis vis stiprėja. Akivaizdūs ir atsiradę dainininko vokalo trūkumai, kurie kuriant tokį dėmesį traukiantį vaidmenį itin krinta į akis.

Nudžiugino abiejų spektaklių antraplanių personažų interpretacijos - ypač spalvingas, nuotaikingas buvo A. Malikėno Dankairas, kone mocartiškai lengvas ir lankstus L. Pautieniaus (Dankairas) ir K. Alčiauskio (Remendadas) sceninis duetas. Apskritai akivaizdu, kad mūsų teatro operos trupė yra labai aukšto lygio.

Žinoma, operos spektaklis - tai ne vien muzikos atlikimas. Trakuose išvydome lauko scenai pritaikytą Lecho Majewskio "Karmen" pastatymą, spektaklį perkėlė Valius Staknys.

Trakų scena yra mažesnė, tad erdvė suplokštėjo, nebeliko gilumos. Kiek nustebau, kad nebuvo pasinaudota Trakų pilies aplinka, "nesužaista" su autentišku pilies mūru, juk dekoracijos vaizduoja Sevilijos tvirtovę. Bet, matyt, norėta išlaikyti kuo tikslesnį originalo pavidalą.

Vis dėlto kai kurie dalykai perkėlus spektaklį atrodė nelogiški. Pvz., I veiksme Mikaelos ir Chosė dueto metu fone su laisvojo elgesio merginomis kažkodėl draugiškai šnekučiuojasi čadrom apsigaubusios "žmonos", II veiksme ant stalo, kur šoko Karmen, tuoj pat ropščiasi Cuniga, vėliau stalu iš užkulisių į sceną ateina choras. Aišku, kai ko neįmanoma perkelti - III veiksmas jau nebuvo toks įspūdingas kaip teatro scenoje, kur efektas sukuriamas labai paprastai - iš apačios prožektorių apšviečiami garai, - tačiau paprasta tą efektą ir prarasti - juk lauke garai sklaidosi greitai, o prožektoriai švietė iš viršaus. Beje, ir arkliukų nebuvo - scena įlūžtų. Vis dėlto kaip vienkartinis projektas toks perkėlimas priimtinas, nors galėtų atrodyti ir įdomiau.

Teatro vasaros sezonas Trakų pilyje tik prasidėjo. Lauksime kitų renginių.