Kai išsiuvinėsiu 1000 laivelių

Indraja Kubiliūtė. "Kai išsiuvinėsiu 1000 laivelių"

Vilniaus dailės akademijos Tekstilės katedros bakalaurė Indraja Kubiliūtė maloniai nustebino pristačiusi dėstytojams ir visuomenei brandų tekstilės darbą "Kai išsiuvinėsiu tūkstantį laivelių - išplauksiu".

Jos kūrinys kelia asociacijas su begaline jūros erdve, švelniomis bangomis ir ramybe. Tyliais, ekologiškais burlaiviais, įdomiu jūros vaizdo nuobodumu, turtingu, gyvu asketiškumu.

Žavi tekstilininkės poetiškumas, kuriuo persmelktas ne tik darbo pavadinimas, bet ir keliamos vaizdinės asociacijos, plastikos ypatybės. Darbe be galo daug tylos ir tos tylos šnekėjimo. Žiūrėdami į jį, jausdami jį, gilindamiesi į jį artėjame prie japoniškos dzenbudizmo, daosizmo filosofijos, jos paprastumo, minimalizmo, tuščių plotų, pauzių, tylos iškalbingumo, tylos ir kalbos harmonijos. Kūrinio prietaringumas akivaizdžiai mena išgarsėjusį japonų paprotį siųsti ligoniams popierines gerves, kad jie pasveiktų, ar apskritai sakralinę magiją, kai tam tikrą mitinį skaičių kartojamas tas pat veiksmas, siekiant pamaloninti dievybę, įsiteikti, permaldauti dvasinio pasaulio, likimo jėgas: krikščioniškoje Europoje - tai rožinio kartojimas, Indijoje - mantrų giedojimas, dievo vardų rašymas, ėjimas aplink šventą statinį ar medį 3, 9, 21, 108, 1008 kartus. Tekstilės panaudojimas likimo burtuose akivaizdus daugelyje Eurazijos tautų: kaspinų, audinių skiaučių kabinimas ant šventų objektų kaip auka, malda dėl laimės.

Nuostabiai daugiaprasmiška visa jos darbo filosofija, pradedant nuo minties: kur žada autorė plaukti? Ar iš mokymosi įstaigos į gyvenimą, o gal į meilės, santuokinio gyvenimo jūrą? Sprendžiant iš ankstesnių jos darbų (rodančių labai nuoseklų, ilgą minties brandinimą, kuris ryškiai išsiliejo šiame baigiamajame darbe ir tikriausiai bus pratęstas ateityje), laivelis siejamas su kūdikio lopšeliu, maloniu supimusi meilės darnos jūroje. Įdomu, kad autorės kūrybą sieja ne tiek stilius, kiek mąstymo būdas, poetiniai įvaizdžiai.

Čia vėl norėčiau priminti viso autorės kūrinio ir jo ištakų sąsajas su tradicija. Indrajos kūrybos procesas siejasi su Lietuvos mergaičių papročiu visas svajones apie ateities gyvenimą įkūnyti audiniuose: stuomenyse, rankšluosčiuose, juostose, kuriuos kraudavo į kraitinę skrynią. Jaunystės audimai buvo meditacija, magija, pritraukianti palankias likimo jėgas. Panašiai ir autorė jau nuo ankstesnių kursų krauna savo meninį kraitį, siuvinėja, audžia svajones apie gyvenimo kūrybą.

Tokį archetipinį audimo supratimą puikiai išreiškia pasirinktoji archajiškos dvasios technologija. Panaudotas putlus nesuverptos vilnos pluoštas kelia didesnes asociacijas su gyva vilna, kuri liaudiškoje simbolikoje turėjo ryškų erotišką atspalvį, o audinio baltumas tradiciškai siejamas su sielos tyrumu. Artimumą gamtai, jūros "gyvumą", galbūt jos augmeniją primena žolių trupiniai vilnoje. Mergaitišką gerovės, švelnumo siekį išreiškia ne tik švelni audinio faktūra, bangų linijos, bet ir erdvėje nuošaliau nuo pagrindinio audinio išdėstyti aristokratiški, su sentimentalizmo filosofija susiję atlasiniai, blizgantys tamsaus ir šviesaus tono kvadratiniai medžiagos skiautiniai su išsiuvinėtais laiveliais. Kūrinio spalvos - sidabro siūlais siuvinėti vyšniniai kvadratėliai ir baltas didysis audinys primena vieną archajiškiausių derinių mūsų etninėje tekstilėje: raudona - tai gyvybės, kraujo, o balta - sniego, švaros, tyrumo spalvos.

Nepaprastai įdomūs ir formalūs tekstilininkės atradimai. Ji puikiai įvaldžiusi ne tik klasikinę audimo techniką, bet sugeba pateikti ir šiuolaikiškus sprendimus. Jos audinio faktūra yra ir tradiciškai lygi, plokščia, ir drauge naujoviška, turinti putlumo, išsišokusių spurgelių, žolių šiukšlių, bangų ir debesų ornamentą. Pats audinys priklausomai nuo apšvietimo ir plokščias, ir peršviečiamas, skaidrus ir begalinis, erdviškas, už jo matome medžiagų skiauteles su laiveliais. Tinkamai naudojant galbūt net judantį, kintamą apšvietimą, galima išgauti nepaprastai daug įdomių efektų. Tai gali būti ir sieninis audinys, ir širma, ir užuolaida.

Indrajos Kubiliūtės darbas ir tradiciškas plokštuminiu, ir novatoriškas erdviniu sprendimais, jame jungiamos ir tradicinės, ir naujosios technologijos, jis įdomus ir amato, technikos požiūriu, ir konceptualia, idėjine išraiška. Apskritai stulbina autorės sugebėjimas taip natūraliai susieti asmeniškumą ir bendražmogiškumą, filosofinę mintį ir jausmą su formaliais technikos dalykais. Autorei be didelių pastangų pavyko surasti žiūrovų lengvai suprantamus simbolius, kurie organiškai susiję su audimo, tekstilės technologija. Gali net pasirodyti, kad pati technologija pasiūlė idėjas...

Žavi itin kūrybiškas ir subtilus autorės gebėjimas susieti tradicinę pasaulėžiūrą su nūdiena, žaisti ne tik tradicinėmis lietuviškomis, bet ir rytietiškomis, bendražmogiškomis reikšmėmis. Kūrinys apskritai yra sklidinas įvairiausių reikšmių, suteikia erdvę begalinėms, kaskart naujoms interpretacijoms, todėl nuolat gali būti suvokiamas naujai.