Potyriai gotikiniuose rūsiuose

Marius Skudžinskas. "Ubišventė" O. Posaškovos nuotr.

Jaunų kuratorių ir menininkų projektas "MAFFIA - mano šeima" evoliucionavo į ištisą parodų ciklą. Smagi idėja pirmuosius kartus įgyvendinta Lietuvos provincijoje - Panevėžyje ir Šiauliuose. Šįsyk toji pati kompanija (Marius Zavadskis, Austėja Čepauskaitė, Virginija Januškevičiūtė, Rima Pavilionytė ir keliolika menininkų) Vilniuje, "Naujųjų skliautų" galerijoje, surengė jau trečią šeimos parodą, pavadintą "No problem".

Kompanija žino, kokią strategiją pasirinkti, kokiais vardais, žodžiais ir reiškiniais prisidengti, idant projektas įsirėžtų meno vartotojų sąmonėn. Linksma, lozungų, manifestų ir pažadų kupina mistifikacija tinka veik visiems gyvenimo atvejams. Pavyzdžiui, tai geras jaukas naivuoliams, besitikintiems išvysti kažką panašaus į makabriškas TV kriminalines laidas ir pirmuosius laikraščių puslapius su nusikalstamo pasaulio naujienomis. Be to, paroda - neeilinė, juk čia "jauni dailininkai pristato ateities dailę!" (energingojo organizatoriaus ir mistifikatoriaus M. Zavadskio šūkis). Šeimai negali likti abejingi ir suvokiantys, jog tai - užuomina į Lietuvos meno pasaulyje veikiančias struktūras ir struktūrėles, klanus bei kitokius neformalius susivienijimus.

Geras idėjinis pagrindas - pusė darbo; tai užtikrina kiekvienai parodai taip pageidautiną ir reikalingą publikos dėmesį. Šiuo atveju - net ir tų visuomenės sluoksnių, kurie nedaug tenutuokia apie meną, ypač - šiuolaikinį. Nesvarbu, ar tai ilgo, kankinančio mintijimo rezultatas, ar tik socialiai angažuoti kliedesiai. Svarbu, jog pati ekspozicija paveiki, nedaug tenutolstanti nuo skambios žodinės propagandos.

"No problem" - paroda, kupina kontrastų. Keletą darbų gali vadinti estetiškais, meniškais etc. Tai minimalistiški Linos Šaduikytės "Lotosai" (tapyti ir siuvinėti audiniai), Neringos Kūlokaitės, Ugniaus Ratniko fotografijos, monumentalus Simo Dūdos "Kasdienis padėklas". Kitiems tradiciniai meno kūrinio atributai nėra tinkamiausias vertinimo matas. Mariaus Skudžinsko kompozicija "Ubišventė" šviečia ryškiomis spalvomis, darbai lengvai surenkami ir išmontuojami, sukurti be didelių pastangų, kruopštumo ir materialinių sąnaudų, nereikalaujantys ypatingos aplinkos, galintys taip pat puikiai pritapti visai kitose erdvėse. Aurimas Akšys, eksperimentuojantis su lėlių kūneliais, parodai pateikė du darbus. Įdomesnis - "Parazitai", kelios dešimtys iš skulptūrinio vaško išlietų moteriškos lyties plikagalvių lėlyčių. Aplipusios vienoje nišoje išlikusį gotikinio mūro fragmentą, tamsios figūrėlės čia atrodo itin organiškai (iš tikrųjų primena agresyvią parazitinių gyvių koloniją) ir tuo antrina nereikliems M.Skudžinsko objektams. Galerijos labirintų gilumoje laukia ir dar keletas pokštų - pinta virvinė kėdė ("Kėdė", Mindaugas Tendziagolskis), Martyno Martišiaus autoportretas (fotografija), įsispyręs į pintus pailgus daiktus, primenančius vyžas. Pastarasis darbas, matyt, turėtų būti suprastas kaip aliuzija į kaimietišką lietuvių kilmę, o ir vadinasi "Lietuviais esame mes gimę". Dar neminėjau Lino Žiliaus "Žaliosios musės" - žalios žmogaus ūgio trimatės statulos. Šis objektas tam tikru požiūriu universalesnis už aprašytuosius: apibendrintos formos, asociatyvios, metaforiškos plastikos. Autorius išvengia natūralizmo, kartu demonstruoja ironišką, bendrą ekspozicijos dvasią atspindintį kūrinį.

Marius Zavadskis. "Šarlatano bezdalai" O. Posaškovos nuotr.

Kad ir kaip ten būtų, "No problem" - ne grožio konkursas ir ne humoro šventė. Komanda juk žino, ko reikia publikai: ji būtinai turi gauti bent kiek lengvo siaubo, plaukus šiaušiančio šiurpuliuko. Todėl pasirūpinta parodą paįvairinti "bjaurumais", destruktyviais, mutaciniais kūrinėliais. Šiaulietis Mantas Skrupskelis specialiai parodai sukūrė makabrišką kompoziciją iš mėsos ("Pardavimų vadybininkas"). Nemeniškai medžiagai norėta suteikti antropomorfišką formą - mėsos gabalai, tįstančios žarnų ir riebalų atplaišos tiesiog susiūtos į vieną gumulą; siuvinys plūduriuoja akvariume, pripildytame formalino. Banalus maisto produktas, ištrauktas iš įprasto konteksto, tikrai nekelia apetito. Mintis nenauja - kvepia Damjeno Hirsto eksperimentais. Tik lietuviškajam hirstui rūpi socialinės problemos ir neteisybės - autorių įkvėpė prostitucinis pardavimo vadybininko ir panašių profesijų darbo pobūdis. Žvelgiant jautraus, silpnų nervų žiūrovo akimis, šis objektas puikiai galėtų atlikti kokią netikėtą socialinę funkciją, pavyzdžiui, tapti mokomąja priemone vegetarizmo priešininkams. Ilgai ir įdėmiai jį kontempliuojant, poreikis valgyti mėsą turėtų išnykti savaime. M.Zavadskio trikojis ufonautas ("Šarlatano bezdalai") - būtybė, sukurta animacijos, fantastinių filmų herojų motyvais. Ji įspūdinga rafinuotu kūnišku bjaurumu, tačiau nėra taip pritvinkusi nihilistinių sugestijų.

Paroda eksponuojama itin specifinėje erdvėje: gotikiniai XVI a. pirmos pusės rūsiai, autentiško akmens mūro fragmentai, skliautuotos lubos. Ši aplinka įdomi jau pati savaime ir tūlam meno kūriniui tiesiog pavojinga. Senoviškos erdvės, aktyvūs, raiškūs sienų paviršiai jį gali tiesiog "suvirškinti", užgožti formas, asociacijų lauką. Prastokas apšvietimas apsunkina fotografijos, grafikos bei kitokių menų eksponavimą, viską dar labiau komplikuoja klaidus patalpų išdėstymas. Tačiau šeima sumaniai prisitaikė prie visų minėtų galerijos grožybių ir blogybių, įsikūrė čia net geriau, nei buvo galima tikėtis. Galbūt tai liudija jos gyvastingumą, gebėjimą transformuotis. Ekspozicijos salių diktuojamas kelias paverstas kelione tikrąja šio žodžio prasme. Maršrutas toks - nuo linksmų, idiotiškai išsiviepusių M.Skudžinsko "Ubišventės" personažų iki paskutinėje, Ilgojoje salėje įkurdintų ekstremaliausių kūrinių. Vykusiai panaudoti visi keisti, slėpiningi, šiaip jau ekspozicijai nelabai tinkantys galerijos užkaboriai, koridoriuose žiojinčios nišos, tamsios pakampės, net rūsius restauruojant pastatytos baltai tinkuotos kolonos, supančios kadaise klestėjusią galerijos kavinę. Šeimos kūriniai netikėtai išdygsta einančiajam po nosimi, tarsi pateisindami projekte dominuojančią intrigą bei žiūrovui žadamus "įdomius potyrius gotikiniuose rūsiuose". Jie, savo formomis, medžiagomis ir reikšmėmis iš esmės priešiški tauriai senoviškai aplinkai, suteikia jai teatrališkumo, misterijos. Viskas tampa beveik logiška - "nelegali", "nusikalstama" formacija tarpsta tikrame "andergraunde" - tamsiame, klaidžiame rūsyje.