Kas tu esi?

Atėjęs į "Arkos" galeriją, pirmiausia pamatai kinų (ne kiniečių, kaip skelbia plakatas) akvarelės parodą. Ir prisimeni Kinijos dailininkų sąjungos atstovo palinkėjimą ne taip seniai vykusios parodos proga, kad lietuvių ir kinų draugystė tęstųsi amžinai... Visai graži perspektyva, ypač jei planuojama keistis ne tik akvarelės, bet ir šiuolaikinio meno parodomis. Savaip simboliška, kad greta tradicinių didelės valstybės menininkų darbų veikia suomių menininkės Auroros Reinhard video- ir fotodarbų paroda "Boygirl", nagrinėjanti marginalias, dažnai visuomenėje "nematomas" patirtis.

Marginalumo diskursas, kalbėjimas apie Kitą šiuolaikiniame mene ir teorijoje yra ne šiaip madingos temos, inspiruotos menininkų ir intelektualų paraštinės egzistencijos vartotojų visuomenėje. Svaigiu greičiu virtualėjantis pasaulis skatina ne tik aštrių pojūčių, bet ir skaudžių, autentiškų išgyvenimų alkį, kartais malšinamą ir visai drastiškais būdais, kaip tie Slavojaus Žižeko minėti savo kūno pjaustymai. Domėjimasis autentiška, ekstremalia patirtimi yra kaip iliuzijos priešnuodis - kamera tampa ne fantazijos įrankiu, bet simuliakrų gaudymo dėžute. Tokia beveik automatine skalbimo mašinos akimi. Didžiosios XX a. teorinės aistros irgi virė būtent paribio zonoje - pradedant feminizmu ir baigiant postkolonializmu. Pats dailės istorijos objektas pasirodė besąs problemiškas, nebeišsitenkantis ant Hegelio ir Kanto estetikos pamatų suręstame kanone. Jo dekonstrukcija užsiiminėjo žymiausi amžiaus meno teoretikai ir praktikai, pereidami nuo dailės prie vizualumo studijų.

A.Reinhard nesistengia pabrėžti savo herojų išskirtinumo. 12 minučių videofilme apie gyvenimą ir tapatybės paieškas kalba trys merginos. Jų interviu sumontuoti trumpais fragmentais - viena tarsi pratęsia kitos mintis, užsimezga pokalbis ne tik tarp klausiančios kameros (autorės), bet ir tarp viena kitos nematančių merginų. Jos kalba daugiausia apie save, įsivaizduojamą esant kažkur tarp vyro ir moters - tokią lyg androginišką būtybę, kuri vienus šokiruoja, kitus verčia nejaukiai jaustis arba nekreipti dėmesio. Dar kitiems jos iš viso atrodo aseksualios. Žmonės taip įpratę prie vyro ir moters stereotipų, kad net išgirdę moterišką vardą ir pavardę reaguoja kaip į vyrą. Pasakojimai šokčioja nuo vaikystės prisiminimų iki nesenų patirčių, nuo savo vietos ieškojimo iki draskančių abejonių ir pasididžiavimo: "Aš esu keistuolė. Kai kur nors einu, tarkim, į sporto salės persirengimo kambarį, visos ten esančios merginos nuščiūva. Todėl bėgu į sporto salę tiesiai iš namų. Ir atgal taip pat. Jei persirenginėčiau ten, turėčiau viską aiškinti aplinkiniams. Kadangi jaučiuosi taip, lyg būčiau vaikinas, todėl ir rengiuosi kaip vaikinas - iš dalies taip lengviau."

A.Reinhard darbas konstruojamas pokalbio principu, todėl svarbus ne tik autorės profesionalumas, pasirinkta tema, bet ir kalbančiųjų atvirumas, drąsa ir intelektas. Autorė sugebėjo įgyti pasakotojų pasitikėjimą - merginos neatrodo nei perdėm sutrikusios, nei bandančios suvaidinti "kietą herojų". Stebėdamas ir klausydamas supranti paprastą dalyką - šios kiek neįprastai atrodančios merginos-vaikinai išgyvena tokius pat jausmus ir turi panašių problemų kaip ir visi kiti. Ši nesudėtinga darbo ištarmė dažnai tampa neįgyvendinama kasdienybėje, kai kitokių įsitikinimų ar tiesiog kitaip atrodantį žmogų matai ne ekrane, o gatvėje.

"Boygirl" - ne tik bandymas supažindinti su viena iš "nematomų bendruomenių", įsiklausyti į kitokį, dažniausiai viešumoje slopinamą balsą. Šiuolaikinio meno kūriniai ir įdomūs tiek, kiek sugeba atskleisti netikėtų briaunų įprastose situacijose. Kartu šiuose trūkinėjančiuose pasakojimuose galima rasti ir šiuolaikinės lyčių teorijos atspindžių (šiuolaikinė teorija kinta, atsižvelgdama į mastymo ir gyvenimo būdo pokyčius). Esencialistinį požiūrį į vyriškumą ir moteriškumą kaip į "prigimtinę duotybę" keičia lyties kaip socialinio konstrukto samprata. O jei nėra "įgimto" vyriškumo ar moteriškumo, jei jį kuriame patys, priimdami ar atmesdami visuomenės suformuotas normas, tai įmanoma ir daugybė tarpinių kombinacijų, kurios slepia ne kokias nors genetines mutacijas, o autentiško tapatumo paieškas. "Jaučiuosi esanti unikali. Būti moterimi ir šitaip atrodyti. Aš atitinkamai elgiuosi ir žmonės atitinkamai elgiasi su manimi. Bet aš - ne lesbietė. Galbūt esu tiesiog stebuklingai androginiška. Šitaip galiu išsisukti. Aš tiesiog netelpu į šiuos rėmus. Taigi galiu jų sau netaikyti. Save laikau vaikinu. Ir tik po to - moterimi. Na, žinote, toks baisus periodas. Kai pats nežinai, kas tu esi?"