Muzika

Vedami džiaugsmo muzikuoti

Orkestro "I solisti di Pavia" koncertas Vilniuje

Vytautė Markeliūnienė

iliustracija
Enrico Dindo
M. Raškovskio nuotr.

Trečiasis "Vilniaus festivalio 2002" koncertas Filharmonijos Didžiojoje salėje (birželio 4 d.) iš dalies pratęsė šio renginio tradiciją kasmet supažindinti mūsų publiką su kokiu nors užsienio orkestru. Kodėl "iš dalies"? Mat ankstesniuose festivaliuose klausėmės garsių, prityrusių, jau iš įrašų ar kitais būdais pažįstamų simfoninių orkestrų. Na, o violončelininko Enrico Dindo vadovaujamas orkestras "I solisti di Pavia", koncertavęs minėtą vakarą Vilniuje, - vos prieš metus susikūręs kamerinis kolektyvas, ir tai iš anksto pasėjo šiokią tokią abejonę. Tačiau tai, ką išgirdome, privertė užmiršti nuogąstavimus, nes savo muzikine ir technine estetika "I solisti di Pavia" įtraukė į turtingą meninę šventę, kurioje pasijutome - cituojant menotyrininko Mikalojaus Vorobjovo žodžius - tarsi "apglėbti pietietiško džiaugsmingo, kvapnaus pasaulio, išausto iš skaisčių spalvų ir nušviesto šypsenos pašvaiste".

Kaip rašoma koncerto programėlėje, į šį jauną orkestrą susibūrė dvidešimt geriausių Italijos stygininkų, vedamų nuostabaus džiaugsmo muzikuoti, gebančių griežti ir drauge, ir mažesnėmis grupėmis - o tai lemia kolektyvo universalumą, paslankumą, nuolat gausinamą repertuarą. Orkestro garbės prezidentas - maestro Mstislavas Rostropovičius. "I solisti di Pavia" iniciatorius ir vadovas E. Dindo - jau pažįstamas mūsų publikai (1998 m. sausio 24 d. Filharmonijos salėje, diriguojant Robertui Šervenikui, jis įspūdingai griežė A. Dvoržako Koncertą violončelei su Nacionaliniu simfoniniu orkestru) ir - kaip galėjome įsitikinti - ne tik savo kūrybinės biografijos faktais įsidėmėtinas atlikėjas. Tačiau pastaruosius irgi verta priminti. Turine baigęs G. Verdi konservatoriją ir aspirantūrą (dėst. - E. Roveda ir A. Janigro), 1987 m. dirigento Riccardo Muti jis buvo paskirtas Milano "La Scala" orkestro violončelių grupės koncertmeisteriu. Tarptautinį pripažinimą kaip solistas pelnė po to, kai M. Rostropovičiaus violončelininkų konkurse Paryžiuje laimėjo I premiją. 2000 m. Italijoje E. Dindo suteiktas geriausio 1998-1999 m. sezono solisto vardas ir įteiktas Abbiati prizas. Teigiama, jog dabar šis violončelininkas - vienas populiariausių italų atlikėjų pasaulyje.

Birželio 4 d. koncerto programą sudarė skirtingos stilistikos, labai "orkestriškos" kompozicijos: skambėjo A. Vivaldi Koncertas violončelei ir styginių orkestrui Nr. 9 h-moll, G. Sollima (g. 1962 m.) "Violoncelles, vibrez!", šio festivalio specialiai užsakytos Felikso Bajoro kompozicijos "Al passato" violončelei ir styginių orkestrui premjera bei P. Čaikovskio Serenada styginių orkestrui C-dur, op. 48. Žinoma, buvo dar ir keli puikūs "bisai".

Dažnai esti, kad jau pirmi koncerto taktai suteikia klausytojams daug informacijos, ypač jei kalbame apie ansamblį, orkestrą, solisto ir pritariančiųjų santykį. Pirmosios "I solisti di Pavia" pagriežtos frazės liudijo šio orkestro menines vertybes, kurių esmė - ne niveliuotų asmenybių, bet tiksliai vienas kitą girdinčių atlikėjų muzikavimas. Tučtuojau suvokėme, kad ansambliškumo pojūtis itin brangus ir solistui bei dirigentui E. Dindo, kurio išraiškinga, gyvybinga, srauni solo partija kaskart sulaukdavo adekvataus orkestro atsako. Šio gražaus sambūvio partneriai - solistas ir orkestras - tarytum vienas kitą akino, inspiravo, provokavo, meistriškai horizontalėmis ir vertikalėmis išpiešdami judrią A. Vivaldi Koncerto plastinę medžiagą. O jų tarpusavio susi- klausymas, pasireiškiantis reljefiškos artikuliacijos darna, lanksčia frazuote, elegantišku rubato, architektonikos monolitiškumu, priminė dviejų pianisto rankų koordinaciją.

Muzikų bendruomenėje dažnai vartojamas apibūdinimas - "tikras muzikantas", kuriuo nusakoma originali, muzikali mąstysena, o pastaroji apima ir virtuoziškumą, ir precizišką instrumento pajautą, ir ne diktatorišką, bet labai skambų, įtikinamą balsą. Šiomis savybėmis pasižymintis E. Dindo patraukė dėmesį išplėtota dinamikos kultūra, vokališko jautrumo kupina melodine linija, suteikusiomis A. Vivaldi interpretacijai grakštumo, trapumo, svaigaus kontempliatyvumo. Toks gebėjimas priversti gaiviai pražysti ir įprasto, ir naujo repertuaro kūrinius šiam violončelininkui ir orkestrui nepaprastai praverčia interpretuojant ir šiuolaikinę muziką. Skirtingose G. Sollima ir F. Bajoro kompozicijose galėjome pastebėti labai reiklų, smalsų ir kūrybingą šių atlikėjų žvilgsnį. Beje, G. Sollima kompozicijoje, kuri dvelkė ne visai "grynu" šio autoriaus braižu, išgirdome soluojant su E. Dindo ir kitą atlikėją (orkestro pirmąją violončelę), įrodžiusį neeilinę "I solisti di Pavia" muzikantų kvalifikaciją.

Koncertą apvainikavusi P. Čaikovskio Serenada styginiams, mūsų interpretacinėje sąmonėje giliai šaknis įleidęs kūrinys, ko gero, kiekvienam - ir kada nors jį griežusiam, ir klausiusiam - gerokai praplėtė šios partitūros meninės sampratos horizontą. Be jokios įtampos, dramatizmo, pasipuošusi saikingu muzikiniu jausmingumu, išsidriekusi pagrindinių ir dekoratyvių masių samplaika, dramaturgiškai motyvuotais ritminiais, harmoniniais, melodiniais deriniais, išradingai susisteminta artikuliacija bei dinamika, Serenada suskambėjo originaliai, įtaigiai ir meniškai.