Gal pašoksim?

Rytais žiūriu "TV Polonia" laidą "Kava ar arbata?", nes bundu sunkiai ir dirbtinis lietuviškas entuziazmas bei gyvenimo tuštybės šventė LTV ryto laidoje tikrai nenuteikia teigiamai. Greičiau atvirkščiai. Užtat lenkų vedėjai kalba normaliais balsais, jie neturi dikcijos sutrikimų ir iš esmės daro inteligentiškų žmonių įspūdį. Laida dažnai sugrįžta prie ankstesnėse laidose įvardytų problemų. Viena jų - vadinamasis funkcinis analfabetizmas. Taip vadinamas reiškinys, kai žmonės moka skaityti, bet nesugeba suvokti to, ką perskaitė, nesvarbu, ar tai būtų grožinė literatūra, ar skelbimas laikraštyje. Tyrimai rodo, kad tokių analfabetų skaičius grėsmingai didėja (pirmauja, deja, stiprioji lytis). Aną savaitę "Kava ar arbata?" pasikvietė ir mokslininką (deja, nesuspėjau užsirašyti jo pavardės, nes maitinau per naktį išbadėjusį šunį), kuris ką tik išleido šiems tyrimams skirtą knygą. Paklaustas apie funkcinio analfabetizmo grėsmę šių dienų visuomenei, mokslininkas pateikė du pavyzdžius, kurie, manau, aktualūs ir Lietuvoje. Funkciniai analfabetai yra puikiausia dirva populistiniams gatvės politikams, nes šie atitinka analfabetų mąstymo, suvokimo lygį. Antra, analfabetams kičas ir yra menas. Todėl, pasak laidoje dalyvavusio mokslininko, kai pasiduodama tokių masių spaudimui, vertingesnės laidos televizijų yra nustumiamos į vėlų laiką, o likusiu metu dominuoja kičas.

Pastarasis pavyzdys mane iškart privertė suabejoti kai kurių televizijų vadovų ir žvaigždžių sugebėjimu suvokti perskaitytą tekstą (politikų sugebėjimai, manau, jau seniai yra akivaizdūs, užtenka prisiminti kad ir iš politikos reanimacijos palatos neišlendantį DOSAAF instruktorių), bet įtarimus pasilaikysiu sau. Juolab kad išvadas nesunku padaryti atsivertus bet kurią televizijos programą.

Tačiau mūsų ir Jūsų išvados, žinoma, bus nepriimtinos LTV vadovams, kurie nuolat nerimauja dėl svyruojančių kėdžių ir net įsigijo įtakingų gynėjų. Vis dėlto televizija, kuri kasdien nusileidžia iki bulvarinės žiniasklaidos lygio, kuri toleruoja ar net skatina patį primityviausią kičą ("Bėdų turgus", "Žiedų lietus", pseudo- publicistinis šou "Prašau žodžio", sąrašą galima tęsti iki begalybės) ir į rimtu laikomą "Spaudos klubą" kviečiasi Nijolę Oželytę, negali būti vadinama visuomenine. Paversdama žvaigždėmis analfabetų stabus ji pati nusileidžia iki jų lygio. Šitaip ji ne tik nevykdo savo misijos (kultūrinės, švietėjiškos ir pan.), bet, perfrazuojant vieną žurnalistą, atvirkščiai - ją griauna, nes nutrina aiškias ribas tarp to, kas yra gera, ir to, kas yra prasta, naikina bet kokius kriterijus. Tačiau juk būtent aiškių profesinių, estetinių ir kt. kriterijų buvimas ir skiria visuomeninę televiziją nuo komercinės. Kai visuomeninė televizija savo laidomis reklamuoja tai, ką įprasta (bent jau buvo įprasta) vadinti dugnu, kalbėti apie sudrebėjusią kėdę mažų mažiausiai juokinga. Kita vertus, ar mūsų visuomenėje dar apskritai liko kriterijų?

Beje, pasidarė linksma, kai pamačiau LTV vasaros tinklelį, - jame puikūs dokumentiniai ir šiaip klasikiniai filmai, kurie, aišku, per sudėtingi analfabetams. Matyt, LTV nusprendė pamaloninti vargšus inteligentus su tuščiomis kišenėmis.

Todėl vasarą trečiadieniais į LTV vėl grįžta dokumentinio kino vakaras. Simboliška, kad 19 d. 22.05 jame ir vėl pamatysime Viktoro Kosakovskio "Belovus" (1992) - geriausią paskutinio XX a. dešimtmečio dokumentinį filmą. Šio filmo mįslė, man regis, ta, kad režisierius sugeba parodyti (o ne nusakyti) savo personažų santykį su pasauliu, ir, be abejo, išties Dostojevskio plunksnos verti tų personažų charakteriai.

Iš mėgstamų prisiminimų - TV3 (15 d. 23.45) rodoma Karelo Reiszo "Prancūzų leitenanto moteris" (1981). Parašytas 1969-aisiais, bet nukeliąs į XIX a. Angliją Johno Fowleso romanas pirmiausia apeliavo į intelektualią šiuolaikinio skaitytojo tuštybę. Todėl ilgi istoriniai ekskursai ar užuominos į Darwiną, Marxą ir Freudą atrodė sunkiai perkeliami į ekraną. Haroldo Pinterio scenarijus savaip suderino tuos skirtingus laiko sluoksnius, pavirtusius dviem paraleliai rutuliojamomis meilės istorijomis. Nors abiejų herojus - leitenantą ir jo moterį bei juos vaidinančius aktorius - įkūnijo Meryl Streep ir Jeremy Ironsas.

Literatūrines asociacijas sukėlė ir TV4 19 d. 20.40 rodoma Johno Kento Harrios "Upė" (1992), arba, tiksliau, originalus filmo pavadinimas "William Faulkner`s Old Man". Deja, neradau jokio aprašymo, tad reikės sulaukti filmo ir sužinoti pačiam, kodėl titruose atsirado Faulkneris. TV3 20 d. 20.45 pradeda rodyti Josee Dayano serialą "Balzakas" (1999), kuriame pagrindinius herojus suvaidino Gérard`as Depardieu, Jeanne Moreau, Fanny Ardant. Pradėjau gerbti akademišką, kruopščiai atkurti istorinį foną mėgstantį režisierių po to, kai pasižiūrėjau jo "Grafą Montekristą" su tuo pačiu Depardieu, nes man, kaip ir "7MD" recenzentei, amerikietiškasis "Montekristas" "Akropolyje" sukėlė neviltį. Štai kur akivaizdus funkcinio analfabetizmo pavyzdys!

LTV (17 d. 21 val.) pradeda rodyti 1990 m. daugiaserijinį lietuvių filmą "Marius", sukurtą Kazio Almeno romano "Šienapjūtė" motyvais. Kadaise šis istorinis romanas atrodė lyg uždraustas vaisius, dabar eidamas į redakciją Bernardinų skersgatvyje dažnai sutinku jo kūrėją. Manau, kad tokia galimybė dar buvo atimta iš "Mariaus" kūrėjų.

Nostalgijos genami, aišku, rytoj ryte (15 d. 11.35) įsijungsite ir TV4. Ji rodys 1960 m. Melville`io Shavelsono romantišką komediją "Tai atsitiko Neapolyje", pasakojančią apie amerikietį (legendinis Clarkas Gable`as) ir temperamentingąją italę (aišku, Sophia Loren) ir jų dolce farniente.

Prisiminimus sužadins ir TV3 (17 d. 12.25) rodomas Michaelio Crichtono 1978 m. filmas "Didysis traukinio apiplėšimas", kuriame Viktorijos laikų traukinio plėšikus suvaidino Seanas Connery ir Donaldas Sutherlandas.

Į ką dar tikrai verta atkreipti dėmesį? Pirmiausia į "Snobo kino" (LNK, 17 d. 20.45) rodomą "Malholando uolą" (1995). Tai režisieriaus iš Naujosios Zelandijos Lee Tamahori debiutas Holivude. Prieš tai sukurtas Tamahori filmas "Once Were Warriors" išgarsėjo visame pasaulyje ir pasižymėjo žiauriomis maorių gyvenimo scenomis. "Malholando uola" nukelia į 6-ojo dešimtmečio pradžią. Los Andželo detektyvai tiria paslaptingą žmogžudystę. Detektyvus vaidina Nickas Nolte, Chazzas Palminteri, Michaelas Madsenas ir Chrisas Pennas. Įtariamuosius - Johnas Malkovichius, Treatas Williamsas, Bruce`as Dernas... Graži kompanija? Prie jos pridėkite dar ir nuostabų operatorių Haskellą Wexlerį, scenaristą Pete`ą Dexterį ir Melanie Griffith bei puikiai "auginamą" paslapties atmosferą. Rezultatas tikrai įdomus, nors ir ne visai tobulas.

Panašiai būtų galima apibūdinti ir rytoj (15 d. 23.50) LNK rodomą Johno Irvino "Pavojingą miestą" (1996). Tai kriminalinė drama, kurios herojus - garbingas vagis Rojus (Harvey Keitel) keršija psichopatui (Stephen Dorff), išdavusiam Rojaus brolį. Įdomi filmo vaizdinė raiška - miestas rodomas tarsi iš vargingų priemiesčių perspektyvos, sutirštinant skurdo estetiką. Tačiau pavadinimo vertimas neperteikia originale "City of Industry" glūdinčios ironijos. Paperka ir Rojaus bei kitos psichopato aukos - jaunos našlės (Famke Janssen) santykių istorija.

Realizmu ir drastiškumu pasižymi 1982 m. Timo Hunterio "Teksas" (Tango TV, 16 d. 15.50). Tai S.E. Hintono (pagal jo "Autsaiderius" filmą yra sukūręs F.F. Coppola) knygos ekranizacija. Du broliai paaugliai po motinos mirties vieni ūkininkauja Oklahomos užkampyje. Filmas pasižymi brandžia tada dar visai jaunų aktorių Matto Dillono, Emilio Estevezo ir Meg Tilly vaidyba.

Įvairiausios egzotikos mėgėjams rekomenduočiau du filmus. Richardo Stanley 1990 m. "Gelžgaliai" (TV3, 14 d. 0.25) - tikras robotų košmaras. Jo esmė - postmodernistinis, įvairių fetišistinių daikčiukų kupinas hommage visokių siaubo filmų apie juodą ateitį kūrėjams - Dario Argento, "išradusiam" "Terminatorių" Jamesui Cameronui bei kitiems.

Kita įdomybė - japono Masayuki Suo "Gal pašoksim?" (1995) "Snobo naktyje" (LNK, 20 d. 22.30). Nežinau, ar šis filmas perfrazuoja tokio pat pavadinimo 1937 m. Holivudo filmą, kuriame vaidino Ginger Rodgers ir Fredas Astairas, bet jis taip pat apie šokį. Tiksliau, apie tarnautoją, kuris kiekvieną vakarą po darbo ir kelionės prigrūstu traukiniu atsiduria šokių salėje, kur kartą už lango pamatė gražią ir liūdną moterį. Tiksliau, apie tai, kaip šokių pamokos pakeičia gyvenimą. Tikrai.

Jūsų - Jonas Ūbis