Londono subkultūra

Postmodernusis menas nenustoja domėtis socialiniais paribiais. Lietuvoje pastaraisiais metais daugiau dėmesio buvo skiriama benamių, elgetų problemoms (Eglės Rakauskaitės nespalvotos fotografijos, lyg bandant "išgryninti" degradavusio žmogaus prigimtį, Mindaugo Ratavičiaus "valkatos" ant reklaminio stovo - liūdnos realybės konstatavimas). E.Rakauskaitės "Gatvės muzikantai" (taip pat laikytini socialine marginalija) interaktyviai siekė visuomenės pripažinimo. Tačiau tokie bandymai mene - veikiau tikrovės reprezentacija nei siekis reabilituoti "atstumtuosius".

Britų fotografas Tomas Hunteris, gvildenantis aktualią socialinę problematiką, ŠMC pristato fotografijų parodą, sudarytą iš 3 ciklų: "Nežinomi žmonės" (1997), "Gyvenimas ir mirtis Hackney" (1996-1998) ir "Keliautojas" (2000). Jo akiratin patenka Londono marginalinės bendruomenės gyvenimas. Šią bendruomenę sudaro žmonės, susibūrę neteisėtai užimtuose butuose (skvoteriai), keliautojai, gyvenantys krovininių mašinų priekabose. Ši subkultūra gerai pažįstama menininkui, nes jis pats yra gyvenęs tokioje bendruomenėje. Tai nėra įprasta žmonių, plačiosios visuomenės laikomų autsaideriais, buities dokumentacija. Dėl socialinių ir meninių ambicijų fotografijas galima laikyti alternatyvia menine dokumentika. Portretuodamas žmones jų buitinėje aplinkoje ar gamtos stichijoje, menininkas griauna autsaiderio kaip degradavusio žmogaus stereotipą, parodo šios aplinkos žmonių gyvenimo būdą, kuris tik šiek tiek kitoks nei įprasta. Kad tai pagrįsčiau, reikėtų atlikti kelis menininko fotografijų pjūvius: svarbiausiais šiems darbams laikyčiau socialinį ir ikonografinį aspektus, kurie tarpusavyje glaudžiai susiję ir kuria vienas kito naratyvą.

T.Hunterio fotografijose lengvai atpažįstamos XVII a. olandų tapytojo Jano Vermeero bei prerafaelitų (Johno Everetto Millais, Henry Walliso ir kt.) tapybinės kompozicijos, pagal kurias ir surežisuotos fotografinės scenos. Tačiau tai nėra savitikslis ar pramogai skirtas veiksmas, kaip buvo XIX a. statant "gyvuosius paveikslus". Tuomet Renesanso ar romantizmo tapybos darbų "gyvumas" buvo skirtas kilmingųjų pasilinksminimui, kaip ir fotografo Sauliaus Paukščio žaidimai su dabartinėmis Lietuvos "žvaigždėmis" - neambicingas pramoginis popkultūros reiškinys.

T.Hunteris neatsitiktinai pasirinko būtent J. Vermeero tapybą kaip savo darbų kompozicinį prototipą: olandų dailininkas pirmasis pradėjo vaizduoti ne kilminguosius, o paprastų žmonių buities scenas. Tokie patys ir britų fotografo darbai: fotografuojamas ne elitinis Londono visuomenės sluoksnis, kuriam netrūksta dėmesio žiniasklaidoje, o aktualizuojamas visuomenės paribys. T.Hunteris rodo alternatyviąją Londono pusę, kuri tradicinėje visuomenėje vertinama standartiškai negatyviai. Čia ir atsiranda paradoksas, kai šiuolaikinės visuomenės autsaiderių kasdieniškos istorijos "tampa" dailės istorikų pripažintų ir vertinamų menininkų kūrybos analogu, įsiterpia į pripažintus naratyvus. T.Hunteris "pilkąją masę" paverčia įdomia, vien tik pasakodamas kasdieniškas istorijas pasitelkęs kitą - dvigubą naratyvą (t.y. naudodamasis aliuzijomis į chrestomatinius tapybos darbus ir taikydamas panašius kūrimo principus). Intensyvių spalvų fotografijose slepiasi tylios dramos. Žmonių ir daiktų estetika, kuriama stiprios šviesos prisotintų spalvų, kontrastuoja su tikromis žmonių istorijomis, kurias perskaitai ne iš karto.

Istorijos, naratyvai yra T.Hunterio fotografijų pagrindas. Bendruomenės, kuri gyvena ne pagal visuotinai nustatytas taisykles, kasdienybė pilna įvykių; net nuobodulį ar nuovargį galima paversti istorija. Fotografijoje "Sekmadienis" mergina miega priekaboje tarp savo daiktų, susiurbusių šviesą, apgaubta ramaus nuovargio. Jokia grėsmė nekyla, nors fotografijos prerafaelitinis prototipas yra "Chattertonės mirtis" (H.Wallis). Skirtingas emocinis poveikis atsiranda dėl kelių formalių darbų panašumų ir skirtumų: fotografijoje pakartojama tapybos kompozicija (skirtumas tik tas, jog lengvai atpažįstami šiuolaikinės civilizacijos ženklai), o ji romantiškai sentimentali, be jokios destrukcijos ir agresijos, kuri tikriausiai mums būtų įprastesnė šiandieninėje mirties scenoje; fotografijoje intensyvus skaidrus, šaltas koloritas yra priešingas tapytojo sukurtai šiltai ir tvankiai atmosferai, griaunančiai ramybės pojūtį. "Moteris, skaitanti teismo nutartį" paremta tikra istorija: moteris, gyvenanti neteisėtai užimtame bute, iš valdžios gauna įsakymą išsikelti. Pasinaudodamas J. Vermeero "Moters prie lango" schema, T.Hunteris sukūrė melancholišką gražios, savimi pasitikinčios moters su kūdikiu portretą, kur stiprios šviesos liečiami kūnai kontrastuoja su tamsia ir slegiančia aplinka. Tai vienas svarbiausių portretavimo bruožų T.Hunterio fotografijose: žmogus yra visateisis visuomenės narys, pasitikintis ir besididžiuojąs savimi, nesvarbu, kad jis laikomas autsaideriu.

Prerafaelitinis preciziškumas, dekoratyvumas fotografijose atrodo mistiškai. Gerai žinomu J.E.Millais paveikslu "Ofelija" paremta fotografija "Kelias namo". Mitinė Ofelijos istorija pasikartojo ne tik mene. Ši fotografija atsirado T.Hunteriui sužinojus, kad jo pažįstama mergina, neseniai išsiskyrusi su savo draugu, važiuodama iš vakarėlio nuskendo kanale. Fotografijoje nūdieną primenantys standartiniai britiški namai kontrastuoja su ofeliška mirties saldybe.

Skvoterių bendruomenė nėra užsisklendusi savo rūpesčiuose. Dažnai vyksta triukšmingi vakarėliai apleistuose namuose (o ne stilinguose klubuose, įprastuose Londono jaunimui), vienijantys savas taisykles turinčią visuomenę. Fotografijoje "Prieš vakarėlį" šviesos ir šešėlių ruožai, krintantys ant aptrupėjusių sienų, grindų ir jaunos merginos veido, neišduoda triukšmo ir anarchistiško siautulio, o panardina į melancholiją ir skurdą.

Tomo Hunterio fotografijos kalba apie žmones, panašius į daugelį Londono gyventojų. Ignoruodamas skurdžią jų buitį, fotografas bando sulaužyti visuomenės autsaiderių stereotipą ir iškelti bendražmogiškas vertybes.