Iš mūsų vaidybų

Ieva. 2026 m. gegužės 7 d., 14:33

Neseniai (trisdešimt pirmoje mūsų laiškų dalyje) susirašinėjome apie šiuolaikinio šokio festivalį „New Baltic Dance“ atidariusį Olivier Dubois spektaklį „Tragédie“ ir sutarėme, kad apie šiuolaikinį šokį norėtume rašyti dažniau, tad dalinuosi ir kitais įspūdžiais iš festivalio. Stebėdama jį užbaigusį choreografo Christoso Papadopouloso spektaklį „My Fierce Ignorant Step“ po truputį jutau, kaip išsitiesia nugara, o kūne kaupiasi energija. Dešimt šokėjų kartu atlieka bendrą choreografiją, tačiau ji ne vienoda ir mechaniška, o alsuojanti laisve ir lengvumu, nes kiekvieno(s) šokėjo(s) kūnas judesius interpretuoja šiek tiek kitaip. Be to, vilnijantys, plaukiantys rankų judesiai susilieja su tiksliais, kiekvieną muzikos garselį ir virptelėjimą atliepiančiais staigiais galvos ir pečių krustelėjimais. Galiausiai ima atrodyti, kad šoka kiekvienas šokėjų sąnarys. Muzika (joje galima justi tolimą „Boléro“ ar „Šventojo pavasario“ atgarsį) intensyvėja, ją papildo ritmingi ir užkrečiantys šokėjų iškvėpimai, atodūsiai ir šūksniai. Judesiai darosi vis energingesni, smulkius ritmingus kojų žingsnius papildo šuoliai bei platūs rankų mostai, švenčiantys nežabotą jaunystę.

Festivalyje parodytam Australijos trupės „Chunky Move“ spektakliui „U>N>I>T>E>D“ (choreografas Antony Hamiltonas) apibūdinti tinka žodis „įspūdingas“. Darbe gausu šviesos ir garso efektų, bet labiausiai stulbina žmogaus ir mašinos ryšys. Šokėjų kūnus pratęsia robotiškos galūnės, choreografija kuriama ne tik žmonėms, bet ir įrenginiams. Žmogaus ir mašinos junginys virsta kažkuo gyvūnišku. Šokėjai ima panašėti į vorus metalinėmis ataugomis. Ir vis dėlto žmogus-robotas, nors ir įspūdingas, baugina, o įrenginiai lemia choreografijos paprastumą, galiausiai apima žmogiškumo ilgesys, kurį atliepia šokėjų, atjungtų nuo mechaninių įrenginių, solo – jų žmogiški kūnai pažeidžiamesni, bet išraiškingesni. Kūriniu siekiama padaryti žiūrovui įspūdį, paveikti ritminga, sinchroniška judesių seka, net spalvotos įrenginių švieselės mirksi į taktą. Spektaklyje pasitelkiama tiek daug efektų, kad retkarčiais jam pritrūksta subtilumo. Tačiau šis atsiranda pabaigoje, kūnams atsiskyrus nuo mašinų, kai judesys tampa labiau niuansuotas. Vis dėlto tenka pripažinti, kad nieko panašaus dar neteko regėti. Įsivaizduoju, kad šis spektaklis galėtų atvesti į šiuolaikinį šokį žiūrovus, kuriuos žavi kompiuteriai, technologijos, fantastika, futurizmas bei domina post- ir transhumanizmo temos.

Apie kitus festivalio kūrinius parašysiu kitame laiške. O tau pastaruoju metu ar teko matyti šiuolaikinio šokio darbų?

Rimgailė. 2026 m. gegužės 27 d., 23:14

Taip, būtent festivalį atidaręs ir uždaręs spektakliai man nubrėžė itin įdomią dramaturginę liniją. Žinoma, ją dar labiau išryškino tarp jų toje pačioje scenoje parodyti ir jau aptarti „Lietuvių mirties pranešimai“, tapę savotišku šios trajektorijos kontrapunktu. Todėl džiaugiuosi, kad Gintarės Masteikaitės sumanymas (o galbūt ir techninės aplinkybės) neleido „Tragédie“ ir „My Fierce Ignorant Step“ sukeisti vietomis. Šių darbų poveikį, be abejo, galėjo lemti ir metų laikas, kai juos pamačiau, tačiau jų sugretinimas atskleidė du visiškai skirtingus žmogaus buvimo pasaulyje būdus. Olivier Dubois „Tragédie“ kalba apie žmogaus santykį su socialinėmis normomis, disciplinavimu ir tam tikru egzistenciniu įrėminimu (paradoksalu, kad būtent nuogas kūnas scenoje čia tampa normos, o ne laisvės ženklu). O Christoso Papadopouloso „My Fierce Ignorant Step“ kalba apie visai kitokią būseną – lengvumą, atvirumą, įkvėpimą ir, galų gale, tiesiog kvėpavimą, tyro oro gurkšnį. Tai ne tiek išsilaisvinimas iš taisyklių, kiek gebėjimas egzistuoti be nuolatinės jų naštos.

Jau esu minėjusi, kad žmogaus kūnas scenoje geba kurti itin abstrakčias prasmes ir turinius – čia slypi vienas didžiųjų šokio privalumų. Tačiau būtent šių dviejų spektaklių sugretinimas man pasirodė daugiau nei iškalbingas: formaliai jie atrodo beveik giminingi, abu remiasi kūnų buvimu ir judėjimu erdvėje, tačiau jų kuriama atmosfera, emocinis registras ir prasminiai horizontai yra kone priešingi. Tai dar kartą primena, kaip radikaliai skirtingus pasaulius gali atverti iš pirmo žvilgsnio panašios meninės priemonės.

Ieva. 2026 m. birželio 9 d., 14:07

Net po festivalio prabėgus kuriam laikui, tarsi atvirukus iš Šiaurės prisimenu choreografų Annamari Keskinen ir Ryano Masono („Thar Be Dragons“) darbą „Superthing“: toks ritmas, tokios pauzės, regis, gali atsirasti tik ten, kur šalta, tamsu, tylu. Tai atspindi ir Sandros Straukaitės sukurti kostiumai, ypač antklodžių, pledų, pūkinių paltų elementai – apgaubiantys, sušildantys. Spektaklis suteikia unikalią galimybę pamatyti Andrių Katiną, Giedrę Kirkilę, Mantą Stabačinską, Agniją Šeiko ir Eriką Vizbaraitę kuriančius kartu. Kiekvienas šokėjas čia išryškėja atskirai (taip pat su žinomais lietuvių šiuolaikinio šokio kūrėjais dalyvauja Masonas ir Tanelis Törmä), bet kartu jie kuria bendrą peizažą – lėtą, atšiaurų, tylų; kartais artimą ir jaukų, kartais grėsmingą. Šis spektaklis liūliuoja ir hipnotizuoja, po jo pajunti vieną geriausių būsenų – kai daugiau nieko nebereikia ir apima rimtis.

Visai kitokia festivalyje parodytų darbų, kuriuose dalyvauja Volmiras Cordeiro, nuotaika. Jo, kaip šokėjo, ištartas portugališkas žodis saudade choreografės Robyn Orlin darbe „In a Corner The Sky Surrenders“ tapo kabliuku, sugavusiu vienintelę to vakaro mano vaizduotės žuvį. Šį žodį neseniai perskaičiau Johno Bergerio knygoje „Mes susitinkame čia“: „Lisaboniečiai dažnai kalba apie jausmą, nuotaiką, kuriuos jie vadina saudade, dažniausiai neteisingai verčiamą žodžiu „nostalgija“.“ Tačiau ši citata nepadeda priartėti prie Orlin ir Cordeiro darbo, įkvėpto benamių, gyvenančių šaldytuvo dydžio kartono dėžėse, patirčių. Tokia dėžė buvo ir scenoje, buvo joje ir kostiumu bei rekvizitu (su kuriuo šokama, judama) virtęs stilizuotas miegmaišis, bet didžioji dalis spektaklio vyksmo taip ir liko neįmenama paslaptis. Galiausiai nusprendžiau, kad vis dėlto tai iš 1994 m. atkurtas darbas ir verta į jį žiūrėti kaip į šiuolaikinio šokio istorijos fragmentą. Juk, ko gero, prieš trisdešimt metų balsu prabilęs šokėjas, dėl fizinio nuovargio pertraukęs spektaklio veiksmą ar išsikvietęs žiūrovą į sceną, darė visai kitokį įspūdį nei šiandien, kai daug kas jau matyta ir įprasta. Po spektaklio pavydžiai klausiausi žiūrovės, kūrinyje išvydusios benamio kelionę po įvairius pasaulio kraštus, interpretacijos.

Paties Cordeiro sukurtas darbas „Street“ – savotiškas žaidimas: greitai paaiškėja, kad čia ramiai nepasėdėsi, atsirėmęs į Nacionalinės dailės galerijos sieną, ir nepastebėsi pagal Washingtono Timbó būgno ritmą judančio Cordeiro. Šokėją reikia sekti ne tik akimis, bet ir kūnu: norint jį matyti, tenka jo ieškoti, judėti paskui jį po galerijos erdvę, atrasti savo vietą žiūrovų minioje. Tačiau kylančią frustraciją dėl to, kad negali matyti šokėjo, nes kiti žiūrovai užstoja tau vaizdą, ar kad jauti savo paties kūno susikaustymą ir drovumą, pakeičia žaismė ir atsipalaidavimas, kai susitaikai, jog vis dėlto teks judėti pačiai. Vieni pirmųjų šį spektaklį pajunta ir jam pasiduoda vaikai. Cordeiro – švelnus provokatorius, pokštininkas: jis skolinasi žiūrovų daiktus, juos sukeičia, jis vedžioja mus, braunasi pro mus, kol atsitrenkiame vienas į kitą, kad šiek tiek mus išjudintų, nors ir kaip tai nemalonu ar nesaugu, kad galiausiai pabūtume judančios minios dalimi – pašoktume, pasijuoktume, akimirką taptume mažiau rimti, o ribos būtų nebe tokios ryškios.

Šių metų festivalio „New Baltic Dance“ darbai patvirtina tavo mintį apie tai, „kaip radikaliai skirtingus pasaulius gali atverti iš pirmo žvilgsnio panašios meninės priemonės“, bei taip pat parodo, kokios jos vis dėlto gali būti skirtingos. Todėl šis festivalis kaskart žavi šiuolaikinio šokio įvairovės teigimu. Ar tau atrodo svarbu palaikyti šokio bei teatro formų, krypčių ir temų įvairovę?

Rimgailė. 2026 m. birželio 15 d., 00: 44

Nespėjau pamatyti „Superthing“, bet tas minčių raizginys ant šokėjos Giedrės Kirkilės galvos (scenografė Sigita Šimkūnaitė) man labai primena mane, po spektaklio rašančią tekstą. Įsivaizduoju, kad taip atrodo daugelis mūsų kolegų (tik gal ne po kiekvieno spektaklio), kai mėgina atpainioti tą eglutės lempučių girliandą. Tačiau jeigu atvirai, per vasarą pasiilgstu ir kalėdinių girliandų raizgalynių, ir jausmo, kai ne tik gauni, bet ir išsiunti laišką. O teatre pasiilgstu judesio, kuris įsilietų į aktoriaus / atlikėjo kūną ir žadintų jį (per) patogiai įsitaisiusiam žiūrovui. Kad ne tik lemputės ar varnos, bet ir kiti paukščiai suktų lizdus kritik(i)ų galvoje.