Iš mūsų vaidybų

Ieva. 2025 m. birželio 23 d., 12:24

Prieš naują teatro sezoną norisi pasidalinti įspūdžiais iš paskutinių prieš vasaros pertrauką premjerų. Nacionaliniame Kauno dramos teatre žiūrint Justo Tertelio pagal Icchoko Mero romaną režisuotą spektaklį „Lygiosios trunka akimirką“, justi, kad kūrėjams rūpi jų perteikiama istorija ir jie mato prasmę ja dalintis. Spektaklis perteikia istorijos pasakojimo ir virsmo personažais malonumą. Aktorių ansamblis jautriai plėtoja trijų Vilniaus geto draugų istoriją, apimančią pirmąją meilę, išbandymus ir moralinius sprendimus. Scenos, kaip ir romano, veiksmas – dinamiškas, įtraukiantis: regis, tai turėtų sudominti jauną auditoriją, kuriai skirtas kūrinys. Taip pat nuo pradžių jis pasižymi interaktyviais elementais, o Ilgoji salė – ypač tinkama erdvė iš kuklios scenografijos objektų, iškeliant vaizduotės galią, gimstančiam spektakliui. Ko nors atsiradimas „iš nieko“ yra būtent tai, ko galima pasiilgti technologiškai aprūpintame šiuolaikiniame teatre, kuriame dažnai kyla prasmės „O dėl ko visa tai?“ klausimas. Pamatyti gerai papasakotą istoriją, kurioje veikėjai susiduria su moraliniais klausimais ir pasirinkimais, – teatro reiškinys, kurio nepavadinsi naujovišku, bet jis reikalingas. Spektaklis pasakoja apie Holokaustą, tačiau kūrėjams žaisme ir humoru pavyksta pasiekti reikiamą lengvumą, tik sustiprinantį temą.

Vilniaus mažajame teatre Augusto Gornatkevičiaus režisuotas spektaklis „Žiurkės“ sukelia dvejopų įspūdžių. Skaitant prieš daugiau nei šimtą metų Gerharto Hauptmanno parašytą pjesę atrodo, kad jos laikas seniai praėjo, nes šiandieniam žiūrovui vargu ar pavyks patikėti kai kuriomis melodramatiškomis jos peripetijomis. Vis dėlto režisierius, pasitelkdamas humorą, sukuria įdomų, įtraukiantį spektaklį. Aktoriai vaidina atsidavę, išradingai. Sigitos Šimkūnaitės scenografija, kurioje įdomu apžiūrinėti įvairias po truputį atsiskleidžiančias detales, kartu su Juliaus Kuršio šviesomis ir Jūros Elenos Šedytės muzika tarnauja savito scenos pasaulio sukūrimui ir dinamiškai siužeto plėtotei (dramaturgė Sigita Ivaškaitė). Tačiau neapleidžia jausmas, kad čia žaidžiamas teatras. Ir žaidžiamas įtaigiai. Ką tuo noriu pasakyti? Kad žaidimas, kad ir koks būtų puikus, nėra tikrovė. Kai šiuolaikiniai žmonės žaidžia praeities žmones, papuošdami juos šių dienų detalėmis (ypač tikslūs Simonos Davlidovičiūtės kostiumai), laiko ir patirties tarpas tarp jų ir mūsų, žiūrovų, vis tiek žioji. Paskutinėmis spektaklio akimirkomis, kai Indrės Patkauskaitės veikėja lieka viena, tarsi galima patikėti, kad ji iš tiesų gyvena ir už teatro sienų... Tačiau net jei visi personažai tėra praeities teatro šmėklos, dūlančios dekoracijų sandėlyje, aktoriai juos prikelia spektaklio vakarui. Gal to ir užtenka?

Rimgailė. 2025 m. liepos 16 d., 22:25

Šis teatro sezonas man pasibaigė su Árpádo Schillingo „Keliaujančiais“ Jaunimo teatre. Delsiu atsakyti į laišką, nes bandau surasti tinkamą atstumą ir santykį su šiuo spektakliu, tačiau scenos veiksmas lyg atskirų judančių paveikslų koliažas neleidžia susitelkti į naratyvą ar fokusuoti vaizdo, todėl rašyti sunkiau nei bet kada. Galbūt net neverta ieškoti atsakymo, apie ką šis spektaklis, tereikia leisti sau jame būti. Kita vertus, jausmo jame taip pat trūksta, todėl intuityviai norisi surasti, kas „Keliaujančiuose“ ne(su)veikia. Iššūkis dirbti su visa trupe sveikintinas, bet ar būtent dėl spektaklio apimties jis labiau primena aktorinio meistriškumo studentų egzaminą nei repertuarinį spektaklį? Ar duoklė trupei yra pakankamas meninis kūrinio rezultatas / kriterijus? Galbūt tokiai Schillingo režisūrai ir kiek pasikeitusiai perspektyvai į aktorių-personažą įtakos turi jo darbas su režisierių kursu? Nesu tikra ir turbūt dar ilgai nebūsiu, kodėl „Keliaujantys“ yra taip toli nuo savo apimtimi (vaidina beveik visa Klaipėdos jaunimo teatro trupė) panašių, bet menine kokybe gerokai stipresnių „Įstrigusių“, kurie netgi savo tema skirti ir (at)jaučiami siauresniam ratui žiūrovų. Galbūt vis dėlto svarbu, apie ką šis spektaklis? O gal svarbiau – apie ką jis nėra.

Ieva. 2025 m. rugpjūčio 19 d., 11:05

Regis, „Keliaujantys“ svarbesni jo kūrėjams nei žiūrovams. Matyti, kad spektaklis pareikalavo didelių kūrybinių aktorių pastangų, vertintina, kaip darniai dirba jų ansamblis. Tačiau iš etiudų sudėliotam darbui trūksta stiprios juos vienijančios idėjos. Pritariu, kad visuma primena vaidybos studentų „šimtadienį“ ir pasižymi nostalgija teatro praeičiai. Kūrinyje yra įdomių epizodų, stebina, kaip darniai veikia iš skirtingų vienu metu atliekamų veiksmų meistriškai sudėtas mechanizmas, tačiau to negana – norisi daugiau... Daugiau prasmės ir pagrįstumo, kam ir dėl ko visa tai. Žaisti dėl paties žaidimo įdomu žaidėjams, bet ne stebėtojams. Per premjerą sekėsi tapatintis su aktorės Giedrės Giedraitytės kuriama bename-beprote, jos ūbavimais, perteikiančiais norą išsinerti iš kailio, tokį artimą ir žiūrovams, kai ima trūkti kantrybės. 

Sezono pabaigą žymėjo prieš pat vasarą įvykusios Izraelio „Gesher“ teatro spektaklio „Sirano“ gastrolės. Tai atsisveikinimas su režisieriumi Rimu Tuminu ir jo teatru. Žiūrėti pagal romantizmo epochos vertybių persmelktą Edmondo Rostando pjesę apie vidinio ir išorinio grožio supriešinimą bei meilę, kuriai svarbesnis vidinis pasaulis, sukurtą spektaklį – tai tarsi apsilankyti praeityje ir kartu suvokti, kaip viskas pasikeitė. Tai supranta ir režisierius, ištikimas savo braižui, ir ne be ironijos egzaltuotus personažus vaidinantys aktoriai. Spektaklyje ryškus lengvumas ir pasimėgavimas žaidžiant teatrą: vieną akimirką jame viskas rimta ir dramatiška, o kitą – vien juokas. Bet tik ne tada, kai veikėjai suvokia ir išpažįsta savo skausmą – ypač šešėlyje pragyvenęs aktoriaus Shlomi Bertonovo vaidinamas Sirano.

Tarp paskutinių sezono premjerų išsiskyrė Vilniaus senajame teatre režisierės Uršulės Bartoševičiūtės sukurtas spektaklis „Moters dalys“. Ir ne tik todėl, kad vaidinamas lenkų kalba. Stiprūs aktorių vaidmenys, neklišiniai ir nevienareikšmiai veikėjai, mūsų kontekstui aktualizuota Katos Wéber pjesė, dėmesys moterims veikėjoms, laisviems jų pasirinkimams ir už juos tenkančiai atsakomybei – visa tai rodo režisierės braižą ir profesionalumą. Buvo gera teatre ne tik girdėti lenkų kalbą, bet ir pamatyti keletą naujų aktorių (ypač įsimintinas pagrindinis Gabrielės Andruškevič vaidmuo). Ne inovatyviomis, tačiau šiuolaikinėmis priemonėmis sukurtas spektaklis aktualus ir prasmingas, nes palaiko ryšį su tikrove už teatro ribų. Be to, įdomu išvysti ir mūsų scenose vis rečiau pasitaikančią psichologinę dramą. 

Rimgailė. 2025 m. rugpjūčio 27 d., 23:14

Atsimenu, dar prieš keletą metų vasaros be teatro labai prailgdavo. Dabar vis daugiau teatrų į savo repertuarą įtraukia (tiesa, kartais vienkartinius) vasaros projektus, pritaikytus prie tuščio teatro, atostogaujančių aktorių ar orų sąlygų, tinkamų įvietinto meno kūriniui. Klaipėdoje jau tryliktą kartą vyko „Jauno teatro dienos“, per šį laiką kiek pakeitusios savo formatą, tačiau tebeburiančios skirtingų lokacijų menininkus bendram kūrybiniam nuotykiui pajūryje. Vienas naujesnių vasaros atradimų, į kurį dar nespėjau nuvykti, – Priekulės meno ir kultūros centro organizuojamas Vilhelmo teatrų festivalis, kviečiantis į patyriminį kūrybiškos vietokūros seansą. Dar vienas menų festivalis, kurį turbūt vasarą lankau dažniausiai, – Kaune ir jo apylinkėse vykstantis „ConTempo“. Gintarės Masteikaitės suburta komanda per kelerius metus stipriai išgrynino ir Lietuvoje įtvirtino festivalio veidą – tai bendruomenę kuriantis ir ją su netradiciniu šiuolaikiniu menu supažindinantis vasaros vyksmas. Žvelgiant retrospektyviai – festivalis išsiplėtė, tačiau išlaikė savo pirminį užmojį išlaikyti nemokamų renginių ciklą miesto gyventojams, taip tik garantuotai plėsdamas savo auditoriją kitiems metams. Išsamiau menu besidominčius žiūrovus „ConTempo“ kviečia ir į labai specifinius renginius, galėčiau sakyti, tokius, „kokių niekur kitur neparodysi ir nepamatysi“. Naudodamasi festivalio formatu, meno vadovė labai žaismingai ir drąsiai kuria kiekvienų metų programą. Šiemet festivalis paskelbė „off“ programą, kurioje atsirado vietos ir jaunųjų kūrėjų darbams. Tiesa ta, kad „ConTempo“ tapo vienu įdomiausių pastarųjų metų renginių ir praskaidrino ilgas, nuobodžias vasaras.

Scenos meno įvykių apžvalgas iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė