Iš mūsų vaidybų

Ieva. 2025 m. kovo 7 d., 15:15

Mačiau du aktorių režisierių sukurtus spektaklius, atliepiančius psichologinių dramų poreikį. Artiomo Rybakovo režisuotame kūrinyje „Vienišieji vakarai“ pagal Martino McDonagh pjesę įdomu stebėti talentingų aktorių Lauryno Jurgelio, Karolio Kasperavičiaus, Alekso Kazanavičiaus ir Gretos Petrovskytės vaidybą. Šių dienų geopolitinėje atmosferoje primityvi kova tarp dviejų degraduojančių brolių įgyja platesnių prasmių. Tokios kaip šių veikėjų psichologijos bei elgesio atspindžių galima pastebėti įvairiuose visuomenės sluoksniuose ir bendruomenėse, tik išraiškos subtilumas ir niuansai skiriasi. Vis dėlto tenka pripažinti, kad šie personažai nėra itin įdomūs ar originalūs. Žinoma, scenoje turi būti vaizduojami įvairiausi žmonės, bet intelektualius veikėjus stebėti įdomiau. Kartkartėmis primityvios brolių rietenos prailgsta, o ko nors netikėto apie žmogų kūrinys vis dėlto neatveria, likdamas gerai žinomų tiesų ribose. Minimalistinė, iš taros dėžių sukurta scenografija („random heroes“), apimanti brolių namus ir išsiplečianti iki mažo miestelio prieplaukos, – tinkama erdvė aktorių vaidybai reikštis. Tik nuolatinė prieblanda, atliepianti pjesės nuotaiką, mažina galimybę stebėti aktorių, kurie čia svarbiausi, veidus.

Daug įdomesni Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro gastrolių į Vilnių atvykusio Valentino Masalskio režisuoto spektaklio „Tiesiog pasaulio pabaiga“ pagal Jeano-Luco Lagarce’o pjesę veikėjai. Imponavo subtiliai aktoriaus Giedriaus Arlausko kuriamas pagrindinis veikėjas Luji bei tai, kaip derinami kamera išryškinami introspekciniai jo monologai ir šeimos scenos, per kurias jis dažniausiai tyli. Šiame spektaklyje už žodžių slypi potekstės, vilnija jausmai, regis, dėl smulkmenų netikėtai prasiveržia ilgai kauptos ir neišsakytos nuoskaudos. Tikslūs ir veikėjų kostiumai (Rūta Venskutė), o estetiškai rami, neapkrauta scenografija (Renata Valčik ir Venskutė) atspindi pagrindinio veikėjo liūdesį ir leidžia atsiskleisti emociniam atstumui, skiriančiam jį nuo šeimos ir virstančiam vidine tuštuma. Violončelininko Mindaugo Bačkaus muzika tampa Luji kelionės į praeitį (motinos namuose jis randa savo vaikystės instrumentą) leitmotyvu.

Rimgailė. 2025 m. balandžio 5 d., 02:09

Mano šio mėnesio teatrinė patirtis nesusijusi su Lietuvos teatro premjeromis, tačiau negaliu sakyti, kad ji visai nesusijusi su spektakliais. Rasos Vasinauskaitės sudaryta Eimunto Nekrošiaus „Užrašų“ knyga atveria spektaklio paraštėse likusias mintis ar scenografija tapusius eskizus. Ši knyga stipriai rezonuoja su ankstesniu Ramunės Marcinkevičiūtės užrašytu Nekrošiaus repeticijų tyrimu „Eimuntas Nekrošius: erdvė už žodžių“, tik šįkart tai ne kito akimis pamatytas kūrybinis procesas, o veikiau spektaklis iš vidaus. Žinoma, šie užrašai vertingiausi teatro žmogui arba tam, kuris dalyvavo ar matė išrašytus spektaklius, tačiau jie vertingi ne tik kaip studijų medžiaga, bet ir kaip režisieriaus portreto dalis, kuri liko tik prisiminimuose. Lygiai kaip ir Rūtos Oginskaitės knygoje „kartu“ apie Jūratę Paulėkaitę – jos dienoraščiai tampa laikui atspariais liudijimais apie žmogų ir teatrą, kurie vienas kitą ir kuria, ir naikina. Netikėta ir puiki „Užrašų“ knygos dalis – Nekrošiaus mizanscenų ir / ar scenografijos eskizai, kurie skaitytojui dar labiau atveria kūrybinį režisieriaus mąstymą.

Visai atsitiktinai į mano rankas pateko ir Krystiano Lupos spektaklio „Procesas“ repeticijų užrašai, kuriuos atskira knygele išleido „Nowy Teatr“. Kadaise susirašinėjome apie Lupos laiškus aktoriams ir Audronio Liugos parengtą „Didvyrių aikštės“ repeticijų užrašų knygą, tačiau ši – nors ir lenkų kalba – man tapo dar vienu atradimu. Tai tik patvirtina, jog režisieriaus mintys įdomios ne tik teatro istorijai ar spektaklį mačiusiems, bet ir tiems, kurie priartėja prie teatro kitais keliais, pavyzdžiui, per literatūrą.

Ieva. 2025 m. balandžio 8 d., 15:11

Kovo 20 d. kaip tik dalyvavau knygos „Eimuntas Nekrošius. Užrašai“ pristatyme bei Mariaus Nekrošiaus parodos „Eimunto Nekrošiaus spektaklių žemėlapiai“ atidaryme. „Meno forte“ eksponuojamos režisieriaus spektaklio scenų išklotinės – didžiuliai lapai, grafiškai suskirstyti į stačiakampius, kuriuose nupaišytos mizanscenos ir užrašyti veiksmai. Tokie spektaklių dokumentai ne tik leidžia pažvelgti į menininko kūrybos užkulisius, bet ir primena spektaklio analizės procesą. Juk ta(s), kuri(s) žiūri spektaklį ir siekia jį analizuoti, taip pat mėgina užsirašyti tai, kas vyksta scenoje, ir po to nusibraižyti kūrinio struktūrą atskleidžiančią schemą. Tad man pasirodė įdomu, kad atlikdamas atvirkštinį veiksmą tyrėjas gauna į kūrėjo panašų spektaklio žemėlapį. Žinoma, ne visada tokį dailų ir kaligrafišką.

Kovo 25 d. dalyvavau pirmajame Lietuvos teatro forume, kurį organizavo Teatro informacijos centras. Visą dieną vykusios diskusijos parodė, kad teatro bendruomenei svarbu kalbėtis, vienytis ir bendradarbiauti tarpinstituciniu lygmeniu. Šio pirmą (ir ne paskutinį) kartą vykusio renginio stiprybė – pastangos suburti įvairius teatro ir kultūros srityje dirbančius žmones (kurie atlikdami savo pareigas ne visada tiesiogiai susiduria). Kaip kritikei, man įdomiausia buvo klausytis diskusijos „Teatro vaidmuo grėsmės akivaizdoje“. Joje buvo modeliuojami įvairūs su geopolitinėmis grėsmėmis susiję scenarijai ir jų atveju besikeičianti teatro, kaip institucijos, bei menininko atsakomybė ir siekiai. Taip pat stebėjau diskusiją „Šiandienos teatras rytoj: kaip rašoma teatro istorija?“, apgailestaudama dėl joje išryškėjusio menkėjančio teatro kritikos vaidmens teatro istorijos atžvilgiu. Apskritai viliuosi, kad antrajame teatro forume bus skiriama dėmesio ir teatro kritikai. Finalinėje, visus dienos renginius apibendrinančioje diskusijoje išryškėjo, kiek daug yra įvairių klausimų ir problemų, kuriuos teatro bendruomenė galėtų spręsti susitelkusi kartu. Be to, toks renginys priverčia pagalvoti apie savo vietą teatro bendruomenėje ir kuo geriausiai kiekviena(s) gali prisidėti.

Nesu apdovanojimų ceremonijų gerbėja, bet šįkart „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimai, vykę Klaipėdos muzikiniame teatre (KVMT), patraukė savo paprasta ir aiškia koncepcija (scenarijaus autorius Mindaugas Nastaravičius, režisieriai Dalius Abaris ir Rūta Bunikytė). Patiko ir rečiau pasitaikantis dviejų moterų vedėjų Dignos Kulionytės ir Marijos Žemaitytės duetas, vietoj tradicinių puošnių suknelių jos vilkėjo kelnių kostiumus (stilistė Ernesta Venckutė). Atsitiktinai traukdamas nominacijų vokus lemties vaidmenį kūrė Benas Šarka – per ceremoniją buvęs kuklus ir veik nematomas, finale atliko šarkišką performansą. Neperkrautai, konceptualiai ceremonijai deramo iškilmingumo suteikė KVMT simfoninio orkestro (dirigentė Adrija Čepaitė) atliekami kūriniai ir baleto „Legenda“ ištrauka. Į nominacijas ir apdovanojimus sutelkta ceremonija (leidusi pagalvoti ir apie besikeičiančias kategorijas) neišvengė nesklandumų, bet santūri jos visuma ir rečiau pasitaikantys elementai vis dėlto nuteikė palankiai.

Rimgailė. 2025 m. balandžio 17 d., 13:12

Mano laiškas vėluoja. Tačiau taip dažnai nutinka po premjerų – įspūdžiai dar nesugula į žodžius, o tam tikros idėjos tekstui pasiveja netikėtose vietose, kur po ranka neturi nei rašiklio, nei klaviatūros. Prieš keletą dienų Lenkijos „TR Warszawa“ teatre stebėjau Linos Lapelytės ir Birutės Kapustinskaitės premjerą „Kosminiai namai“ („Kosmiczny Dom“). Šį spektaklį nedrąsu vadinti spektakliu, tačiau tai nėra ir grynas (nors grynumui išmatuoti turbūt pasitelkiu labai subjektyvius instrumentus) šiuolaikinės operos kūrinys. „Kosminius namus“ norisi vadinti teatriniu-muzikiniu pasirodymu, kuriame teatras egzistuoja tik kaip scena, kostiumas, o muzika – kaip aktorių veikimo būdas. Lapelytės muzika ir dainuojantys aktoriai tampa stipriausia pasirodymo dalimi, tačiau lygiai taip pat sėkmingai čia savo vietą randa ir žmogiško jautrumo bei subtilios saviironijos dėl vertimo nepraradęs Kapustinskaitės tekstas. Nors pradžioje kosminė šio kūrinio tema atrodo labai abstrakti ir kiek primenanti meditaciją, tai yra siūlanti šiek tiek labiau susitelkti į save, o ne į scenoje besisukančius atlikėjus, tačiau išsivadavęs iš atviro kosmoso kūrinys tampa artimesnis mūsų kiekvieno kosminei kasdienybei. Taip pamažu leidiesi į kelionę po mažus laimingų skaičių, ženklų ar loterijų ritualus ir dar kurį laiką jie tau kelia šypseną sugrįžus į savo kosminius namus.