Teatro šventė, dvelkianti šiluma

Kovo 5–24 dienomis Rokiškyje vyko profesionalių teatrų festivalis „Vaidiname žemdirbiams“. Jo metu parodyta 20 spektaklių iš visos Lietuvos ir nominuoti geriausieji. Šiais metais geriausios aktorės nominacija atiteko Nelei Savičenko už vaidmenį „Rusiškame romane“ (rež. O. Koršunovas), geriausiu aktoriumi pripažintas Rytis Saladžius už vaidmenį spektaklyje „Durys“ (rež. Jo Strømgren), geriausia nepagrindinio vaidmens atlikėja – aktorė Aušra Pukelytė už vaidmenis spektakliuose „Cinkas“ (rež. E. Nekrošius) ir „Vienos miško pasakos“ (rež. Y. Ross). Simpatiškiausiu aktoriumi paskelbtas Vaidotas Žitkus už vaidmenis spektakliuose „Riešutų duona“ (rež. A. Giniotis) ir „CV, arba kas aš esu?“ (rež. Justas Tertelis). Geriausiu festivalio spektakliu komisija pripažino „Cinką“, o geriausiu vaikišku spektakliu išrinktas „Bambeklis bajoras“ (rež. A. Giniotis). Daugiausiai žiūrovų simpatijų pelnė „CV, arba kas aš esu?“, o jaunojo žiūrovo premija atiteko Jonui Šarkui už Bajoro vaidmenį spektaklyje „Bambeklis Bajoras“.

Rokiškio profesionalių teatrų festivalį „Vaidiname žemdirbiams“ galima vadinti fenomenaliu. Festivalis be pertraukos vyksta 35-erius metus, teikia prizus, premijas, turi gausią publiką ir repertuarą, kuriame galima išvysti populiariausių šio sezono premjerų, šokio, lėlių, jaunimo, vaikų spektaklių ir net spektaklių kūdikiams. Tačiau grįžusi atgal į didelę ir kultūros pilną sostinę, pasakodama apie festivalį pažįstamiems, susidūriau su klausimu „Kodėl ten?“ – kodėl toks didelis profesionalaus teatro festivalis vyksta mažame miestelyje?

„Bambeklis bajoras“, nuotr. L. Vansevičienės

Ko gero, daugelis yra pratę „rimtą“ teatrą matyti „rimtuose“ miestuose – Vilniaus „Sirenos“, Klaipėdos „TheATRIUM“ (nors vyksta tik trečius metus) niekam nekelia klausimo „kodėl?“. Su didmiesčiu asocijuojama paklausa, „tinkamas“, išsilavinęs žiūrovas. Klausiančiojo galvoje kirba pasąmoningai į(si)kalta formuluotė, dvelkianti miesčioniškumu: „Didmiestis – kultūra, provincija – kultūrnamis“. O jeigu jau kultūrnamis, tai tik su Katunskytės koncertais, šokiais „kam per trisdešimt“ ir primygtinai tik mėgėjiško teatro apraiškomis. Atrodo, lyg kitokios kultūros ten nereikia. Nežeminu mėgėjų teatro, kaip kažkokio menkojo meno, tačiau manau, kad jis panašus į choro būrelį – buria bendrą pomėgį turinčius žmones, moko ir leidžia sukurti ką nors gero, bet lankymasis mokinių koncertuose nereiškia, kad automatiškai nebelieka poreikio nueiti į filharmoniją. Greičiausiai dėl to rokiškėnams klausimas „kodėl?“ nekyla – beveik visi spektakliai surinko pilnas sales žiūrovų, iš kurių dažnas festivalyje lankosi nuo pat 1985 metų, nuo pat pradžios, o šiais metais žiūrėdamas „Lietuviškąją Norą“ (rež. B. Mar), prisimena pačią Moniką Mironaitę, kuri pirmajame festivalyje gavo apdovanojimą už geriausią moters vaidmenį (spektaklyje „Tyli naktis“ rež. R. Steponavičiūtė).

Festivalis sėkmingai išvengia šalto elitizmo, susireikšminimo. Siekiama ne įrodyti, o parodyti – atvežti geriausius pastarųjų metų spektaklius, kone kaip giminės susiėjime pasižiūrėti, kas naujo, įdomaus įvyko, stebėti naują mėgstamo režisieriaus žingsnį arba išvysti liaupsių susilaukusias premjeras. Galima sakyti, šis festivalis yra „rankų darbo“: labai puikiai matomos organizatorių pastangos surinkti stiprų repertuarą (kai kurie spektakliai tik per užsispyrimą sutalpinti į kiek mažesnę, negu didmieščio sceną), svetingai priimti teatrus (prie to prisideda tiek vietinės kepyklos, pasitinkančios su duona, tiek vietiniai verslai, tiek menininkai, kuriantys dovanas pagrindinių aktorių nominacijų laimėtojams). Beje, nominacijos tiesiogiai įtraukia ir žiūrovus, kuria stiprų bendruomenės jausmą – tai jaunojo žiūrovo speciali premija ir žiūrovų prizas. Jaunieji žiūrovai gauna teisę savo piešiniais išrinkti labiausiai patikusį vaikiško spektaklio veikėją. Vyresni žiūrovai savo nuomonę apie spektaklį gali pareikšti balsuodami lapeliu „taip“ arba „ne“. Kitą dieną fojė stovinčioje lentoje jau galima pasižiūrėti, kaip buvo įvertintas vakarykštis spektaklis, koks procentas žiūrovų mano, kad būtent jis vertas geriausiojo titulo.

Labai keistas ir šiltas jausmas matyti miestelį kone mėnesį gyvenantį teatru – ne kartą pietaudama prie gretimų staliukų girdėjau pokalbius ir diskusijas apie vakarykštį spektaklį bei planus, ką žiūrėti toliau. Buvo stipriai justi, kad čia festivalis yra svarbus metų įvykis. Manau, kad į klausimą „Kodėl ten?“ dabar galiu lengvai atsakyti: „Nes ten teatras laukiamas ir švenčiamas“. Teatro ir kultūros reikia visur, nesvarbu ar tai būtų didmiestis ar miestelis, kurį galima pereiti per keliasdešimt minučių.