7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

E. Nekrošiaus aktoriai seniausiame pasaulio teatre

Lietuviškas sezonasItalijoje

Tauras Čižas
Nr. 33 (1001), 2012-09-21
Kronika
Iš spektaklio „Rojus“
Iš spektaklio „Rojus“

Šį savaitgalį Italijos Šiaurės miesto Vicenza laikraščiai išėjo su specialiais priedais, kurie skelbė apie miesto teatro organizacijos rengiamo 65-ojo Klasikinių spektaklių ciklo istoriniame Olimpico teatre-muziejuje pradžią. Kurti šioje scenoje yra didžiulė garbė kiekvienam Italijos režisieriui ar aktoriui ir tokia proga suteikiama ne kiekvienam. Šiais metais ciklo programą sudaryti ir tapti jos meno vadovu buvo pakviestas Eimuntas Nekrošius. Lietuvių režisierius programos moto pasirinko lotynišką frazę iš Vergilijaus “Eneidos”, kuri yra iškalta virš Olimpico teatro scenos: “Hoc opus hic labor est“ – „Tai yra problema, tai yra sunkus uždavinys“. Per pusantro mėnesio unikalioje teatro scenoje bus parodyti šeši skirtingi, specialiai programai sukurti ar jai pritaikyti spektakliai.


Vicenza miesto Teatras Olimpico pastatytas 1585 metais, yra seniausias ir pirmasis teatras po stogu pasaulyje. Teatrą suprojektavo vienas žymiausių Italų renesanso architektų Andrea Palladio, kuris mirė praėjus keliems mėnesiams nuo statybų pradžios, Teatro scenoje sumontuotos Vincenzo Scamozzi dekoracijos vaizduoja rumų fasadą su skulptūromis ir trijomis arkomis, už kurių driekiasi ilgos į perspektyvą horizonte sueinančios miesto gatvės. Šios dekoracijos sukurtos pirmąjam teatre vaidintam spektakliui ir yra seniausios išlikusios teatro dekoracijos.


Pristatydamas festivalio programą Eimuntas Nekrošius sakė, kad mato daug paralelių tarp šiuolaikinio ir klasikinio teatro ir jo devizas gali būti suprantamas kaip sunki kelionė iš žemės į dangų, nuo paprasto iki nepasiekiamo. Tai turėtų tapti pagrindiniu kredo visiems festivalio Olimpico teatre spektakliams ir seminarams.


Programos pradžiai režisierius pasirinko Dantės „Dieviškosios Komedijos“ trečiosios dalies, „Rojaus“ interpretaciją. Režisierius apibūdina šią poemos dalį kaip pačią sunkiausią lyginant su pirmosiomis – „Pragaru“ ir „Skaistykla“. Rojus yra didžiausia siekiamybė, bet, tuo pačiu metu, mažiausiai pažįstamas, tai pati sudėtingiausia dalis, kurioje susieina būtis ir nebūtis. Rojus yra tobulybės atspindys, o kelias į tobulybę yra labai painus ir sudėtingas. Tai kelias žmogaus, kuris įveikia žemės trauką ir pakyla į aukštesnes egzistencijos sferas.


„Rojaus“ sceninę versiją E.Nekrošius kūrė su lietuvių aktoriais, kurie vaidina ir spektaklyje „Dieviškoji Komedija“, pristatytame Lietuvos žiūrovams šį pavasarį. Kadangi Teatro Olimpico dekoracijos, scena ir visas pastatas yra ypatingai saugomas, o dienomis jis yra atviras turistams kaip muziejus, tiek režisieriui, tiek ir Rolandui Kazlui, kuriančiam Dantės vaidmenį, Ievai Triškauskaitei, įkūnijančiai scenoje Beatričę, kitiems aktoriams ir visai „Meno Forto“ kūrybinei grupei teko nelengvas uždavinys minimaliomis teatrinėmis priemonėmis, per kelis vakarus sukurti pusantros valandos sceninį vyksmą, kuris iš esmės vien maksimaliai atviros ir jautrios aktorių vaidybos dėka virto nepaprastai jaudinančiu ir emocionaliai galingu spektakliu, nepalikusiu salėje nė vieno abejingo žiūrovo.


Pirmąjį spektaklį stebėjo kviestinė publika, kurią daugiausiai sudarė Veneto regiono verslininkai ir politikai, festivalio rėmėjai. Žinia tai ne pats lengviausias žiūrovas, tačiau jau pirmieji straipsniai, pasirodę po premjeros liudija, kad net ir visko mačiusius teatro kritikus spektaklis pakerėjo savo emocine jėga ir tai atsispindi jų rašiniuose.


Stefano Girlanda savo straipsnyje „Tikros ašaros tarp Kubricko ir Pink Floyd“ rašo: „Rodos yra teisinga ir privalu išeiti iš teatro Olimpico širdyje tvinksint galbūt dar niekada nepažintiems potyriams, ir galvoje išsinešant laviną minčių bei klausimų, kuriems nereikia atsakymų. Sutelkiant dėmesį į tą neaprėpiamą ir neapčiuopiamą emocijų puokštę, kurią vakar vakare, per savo kūrinio premjerą, lietuvių režisierius Eimuntas Nekrošius perkėlė į Olimpico sceną, kyla klausimas kur yra – jeigu iš viso gali būti – riba tarp meno kūrinio vizijų ir realybės. Tam tikri sceninio veiksmo vingiai, ypatingas muzikinis crescendo, tie emociniai potyriai, nunešantys tave net iki Sapno durų tam, kad ten ir paliktų. Manu, kai kurias iš šių idėjų toks režisierius kaip Stanley Kubrickas būtų pasisavinęs bei perkėlęs į filmą. Be jokių abejonių. O šalia viso to yra ir ašaros, Beatričės ašaros. Tikros, nuoširdžios, stebinančios. „Nieko nesupratau, bet man patiko“, - Vičencos dialektu ištaria viena ponia, spektakliui pasibaigus besikeldama iš savo vietos po ilgų plojimų. „Rojus yra“."


Antonio Stefani savo straipsnį taip ir pavadino – „Rojus. Emocija pačia gryniausia išraiška“: „Pasakyti tai, kas neištariama, apibūdinti tai, kas nematoma, leisti išgirsti tai, kas neišreiškiama, tai bandymas, kuris įmanomas tik pasitelkiant visišką vaizduotės ir išraiškos laisvę. Ir šioje vietoje Nekrošius, kaip jau yra atsitikę su dviem ankstesnėmis Dantės poemos kantikomis, nusimeta nuo pečių bet kokį profesorišką pedantiškumą, bet kokį perdėtą rūpestį dėl teksto, palikdamas veikimo laisvę pačiai gryniausiai emocijai.
Jeigu didžiojo skrydžio pradžia yra patikėta nuostabių jaunų „Meno Forto“ aktorių pantomimai, kurios metu jie iškalbingai išsilaisvina nuo tipiškų mūsų varganai kasdienybei priklausančių daiktų, tai devyniasdešimt minučių trunkančio spektaklio finalas yra ėjimas į šviesą, kol Rolando Kazlo vaidinamas Dantė ir Ievos Triškauskaitės Beatričė palaipsniui su ja susilieja. (...) Nekrošius, dar kartą patvirtindamas savo sugebėjimą (lygų kitam maestro, Peter Brook) kurti teatrą pasitelkiant tik kelis sceninius atributus ir didžiulę lyrinę sugestiją, žaidžia su Olimpico teatru, panardindamas jį besimainančiuose spalviniuose perėjimuose, išrasdamas naujas sąveikas tarp scenos, už jos atsiveriančių perspektyvų ir netgi žiūrovų salės.
Saulė ir žvaigždės yra scenos šviesos ir prožektoriai, ir nieko čia nereikia suprasti. Reikia tik pasiduoti pasakai, persmelktai viltimi. O šiais laikais, kaip ir Viduramžiais, tai jau visai nemažai. Triumfuojantis publikos priėmimas...“


Rugsėjo pabaigoje “Meno Forto” trupė trumpam grįžta į Lietuvą, o jau pirmosiomis Spalio dienomis išvyksta į Rusija, kur Eimunto Nekrošiaus “Dieviškoji Komedija” bus rodoma Maskvos Mažajame teatre ir, tradiciškai, Sankt Peterburgo „Baltijskij Dom“ festivalyje.

 


2012 Rugsėjo 23, Vicenza
 

Iš spektaklio „Rojus“
Iš spektaklio „Rojus“
Eimuntas Nekrošius
Eimuntas Nekrošius