Miesto sluoksniai

Kaip gerai, kad „Pragiedruliai“ nėra baltas kubas. Ir visai ne dėl to, kad toks formatas būtų kuo nors negeras, – tiesiog parodai „Vietos kontūrai“ konceptualiai daug labiau tinka įkrauta, charakteringa erdvė. Panevėžio miestą tyrinėjantys meninink(i)ų Mantės Eleluetos, Kipro Dubausko, Dāvio Drēziņio ir Deivido Buivydo darbai čia gauna šansą megzti gyvą dialogą su juos supančia aplinka – kūriniai tiesiogiai sąveikauja su Skaistakalnio parku, matomu pro stiklines ekspozicinės erdvės išorines sienas. Istorinę miesto praeitį ir atmintį menanti, rašytojui ir visuomenės veikėjui Juozui Čerkesui-Besparniui priklausiusi sodyba primena apie nuolatinį kismą ir gebėjimą transformuotis. At(si)kūrimas ir istorinių erdvių funkcijų permąstymas, jų pritaikymas vietiniams gyventojams yra viena būtiniausių gyvybinių miesto funkcijų.

Koks miestas būtų be praeities, atminties, džiaugsmų ir traumų? Joks. Bedvasis, tuščias – kaip sintetiškai iškylantys nauji rajonai, kuriuos sušildo tik įsigyvenimas, nusidėvėjimas ir prisiminimai. Atmintis – koncepcinė Mantės Eleluetos kūrinio „Bittersweet“ ašis. Menininkės instaliaciją sudaro trys dalys – siuvinėta tekstilė, mikroskopinė cukraus fotografija ir autokompresorių gamyklos atvaizdas. Siuvinėjimais pažymėta patalynė mena Eleluetos močiutės praeitį. Antrojo pasaulinio karo metais, kai ji buvo dar visai vaikas, o Panevėžyje bombardavimų jau nesitikėta, močiutė pasiėmė pagalvę ir nusprendė miegoti slėptuvėje – paskui ją nusekė visa šeima. Kitą rytą nubudę pamatė, kad namų nebeliko. Patalynę paženklina archyviniai vaizdai: jie kaip randai išraizgo baltą audinį slėptuvių, buvusio aerodromo, bombų kraterių kontūrais. Tekstilė čia netenka ramybės ir poilsio dėmenų, asocijuojamų su įprastine jos funkcija. Ji lieka pedantiškai tvarkinga, neišgulėta ir neišmiegota, nesušildyta žmogaus kūno.

Tarp siuvinėjimų-randų atsiduria ir geležinkelio atkarpa prie cukraus fabriko – čia per trėmimus laikinai buvo laikomi vagonai, menininkei besiasocijuojatys su senelio tremtimi į Sibirą. Cukraus motyvas išsivynioja ir antrajame kūrinyje – iš daugiau nei tūkstančio atskirų, mikroskopu nufotografuotų „Panevėžio“ cukraus kristalų sudarytame mikrokosme, primenančiame žvaigždėtas visatos platybes. Cukraus dalelių jungiamas vidinis kūrinio kosmosas šiuo atveju turi galią atstoti lovą dengiantį sapno šydą, suteikiantį neramiam miegui saldumo. Kita vertus, gal tas miegas visai nebus saldus – sapnai neretai gali tapti terpe, kurioje skleidžiasi per postatmintį^[1] veikiančios transgeneracinės traumos. Jos paprastai susijusios su karais ir išgyventomis represijomis, o Lietuvos atveju itin gilius randus yra palikę masiniai trėmimai. Nepaisant to, kad didelės dalies ištremtųjų jau nebėra gyvų, jų patirti tragiški įvykiai kartais vis dar gali iškilti per vėlesnes kartas ir veikti įvairiose medijose, tokiose kaip literatūra, kinas ar fotografija.

Trečiajame kūrinyje – fotografijoje – Elelueta fiksuoja apleistą Panevėžio kompresorių gamyklą, kurioje susisieja praeities ir dabarties dėmenys. Kadaise buvusi gyvybingas pramonės taškas, kuriame darbavosi ir menininkės močiutė, šiandien ji labiau primena mėsa neaplipdytus griaučius.

Autokompresorių gamyklos fragmentus galime išvysti ir kitame parodoje eksponuojamame darbe – Kipro Dubausko „Visuose mažuose dalykuose“. Žiūrėdama pastarąjį kūrinį nejučia prisiminiau Joną Meką ir jo filmą „ As I Was Moving Ahead Occasionally I Saw Brief Glimpses of Beauty“ („Judėdamas pirmyn aš retkarčiais pastebėdavau grožį“, 2000). Pirminė sąsaja, aišku, grynai estetinė. Tiek Dubauskas, tiek Mekas naudoja 16 mm kino kamerą, abiem atvejais vyrauja šilti tonai, o atskiros scenos greitai keičia vienos kitas. Tačiau kūrinius sieja ne tik tai: Mekas kuria fragmentuotą savo gyvenimo (o ir gyvenimo apskritai) epą, o Dubauskas – kaleidoskopišką miesto ir jo patyrimo eskizą. Kartais, kai vidurius gniaužia nerimas, o galva pilna minčių, pasidaro sunku suvokti aplinką kaip vientisą organizmą ir būti joje abiem kojom, arba dar kitaip tariant – įsižeminti. O kartais netyčiom ar sąmoningai pastebime ne visumą, bet pavienes detales. Tada viskas pro šalį taip ir plaukia blyksniais – laukai ir pievos, gėlės mainosi su kaminais, teka vanduo, viskas juda, pulsuoja. Dubauskas pradeda nuo mažų dalykų, tačiau pamažu mastelis vis didėja, kol galiausiai belieka iš paukščio skrydžio matomas miestas. Kita vertus, toks vientisas vaizdas neretai gali būti net svetimesnis nei fragmentuotas, nes į kasdienybės ritmą įsilieja kur kas rečiau.

Latvijos menininkas Dāvis Drēziņš savo fotografijų serijoje juda Pušaloto gatve, kuri jam primena anglišką frazę push a lot – iš čia ir ciklo pavadinimas. Keliaudamas šia gatve menininkas stebi, kaip neaukštus pastatus ima keisti vis intensyvesnė, tam tikra prasme invazinė pramoninė architektūra, kurios centriniu objektu tampa Panevėžio stiklo fabrikas. Drēziņš svarsto, kaip tokia aplinka veikia žmones: rodos, vieniems ji kelia spaudimą, o kitus, priešingai, traukia (pull a lot?).

Darbų eksponavimo būdas atliepia pramonės ir gyvenamosios miesto dalies konfliktą. Dalis atvaizdų fiksuoja iš medinės architektūros sudarytą gatvės dalį, o kita pusė skirta pramonei ir jos simboliams. Kita vertus, vietinio žmogaus kasdienio gyvenimo objektai įsiterpia ir ten, kur stiebiasi aukšti gamyklų kaminai: nosis kiša automobiliai, išdidžiai pūpso šiltnamis. Vis dėlto stipriausiai juntamos nenurungiamos gamtos pozicijos – būtent ji pamažu, bet užtikrintai susigrąžina jai priklausančias erdves. Šią mintį vėl patvirtina pats eksponavimo principas – centrinis ir didžiausias kūrinys vaizduoja akis raminančią žalumą. Atrodo, galima užuosti drėgmės kvapą, išgirsti lengvą lapų šnarėjimą.

Deivido Buivydo fotografijų serijos „PNVRŽ“ priešakyje atsiduria nereprezentacinės miesto erdvės ir jose veikiantys jauni žmonės, paaugliai. Šiaurinėje miesto dalyje, Rožyne, ir jo apylinkėse esančios apleistos pramoninės ir infrastruktūrinės teritorijos įgauna naują paskirtį, yra nesankcionuotai įveiklinamos ir aktyviai išnaudojamos laisvalaikio užsiėmimams. Paaugliai čia bendrauja, vaikštinėja ir sėdinėja, važinėjasi elektriniais paspirtukais ir juos taiso. Susidaro įspūdis, kad fotografui pavyksta nepastebimai integruotis šioje aplinkoje ir tapti genties dalimi. Įgavęs pasitikėjimą jis fiksuoja atvirai pozuojančius ir į savo veiklas panirusius merginas ir vaikinus, suteikdamas jiems galimybę būti reprezentuojamiems organiškai, atvirai.

Surūdiję bėgiai, industrinės zonos ir betoninės platformos tampa jaunų žmonių prieglobsčiu, kur galima būti nepriklausomai, laisvai, kur nepasiekia prižiūrinti suaugusiųjų akis. Erdvės veikia ir kaip savotiškas slenksčio vaizdinys, kai judama į kitokį buvimą nei iki tol, – savaime peršasi paralelė tarp industrinėse teritorijose įvykusio kismo ir jaunuolių išgyvenamos transformacijos. Čia kaktomuša susiduria praeitis, dabartis, o kartu ir dar sunkiai apčiuopiama ateitis. Tai galima pastebėti ir tuomet, kai kalba pasisuka prie judėjimo formų ir transporto priemonių: pramoniniams tikslams naudoti bėgiai apleidžiami, o juos pakeičia paspirtukai.

Eleluetos kūriniai – atmintis, Buivydo – ateitis, Drēziņio – aplinka, o Dubausko – jausmas. Redukuoju, bet žiū – ir susideda miestas. Kaip jau buvo galima pastebėti, čia išvardinti elementai tinka daugiau nei vienam autoriui (-ei), o meninink(i)ų plėtojami idėjiniai sluoksniai tarpusavyje persidengia, sudarydami alternatyvų miesto žemėlapį. Jame išsitenka ne tik čia ir dabar egzistuojanti apčiuopiama erdvė ir joje išsidėstę objektai, bet ir atskiri būtojo ar būsimojo laiko taškai. Jie visi gali egzistuoti vienu metu ir veikti, nenuneigdami vienas kito, – kaip pastato sienos, nuo kurių nugremžus vieną sluoksnį atsiveria vis naujos spalvos, plytos, freskos.

Paroda veikia iki lapkričio 1 d.

Kūrybiškumo centras „Pragiedruliai“ (Ukmergės g. 59A, Panevėžys)

Teksto publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Panevėžio miesto savivaldybė