Cukruje mirkytos žaizdos – vaikystės mitų dekonstrukcija

Vaikystėje neragautas pyragaitis vilioja saldumu. Bet pirmas kąsnis išduoda klastą – cukrus burnoje ima kelti šleikštulį, o kūnas nejučiomis įtraukiamas į nepageidaujamą virškinimo procesą. Panašus prieštaringas pojūtis apima lankantis parodoje „Pasaka. Vaikystė Lietuvoje vėlyvuoju sovietmečiu“. Čia sentimentalus vaikystės prisiminimų glaistas susiduria su tvirta režimo institucine realybe. Ši akistata žadina emociškai nejaukų refleksijos procesą, kuriame ne tik grįžtama į asmeninius prisiminimus, bet ir kvestionuojama pati atminties struktūra – tokia pat dvilypė kaip ir vaikystė: saldi ir švelni, tačiau sykiu slogi, chroniškai besitęsianti lyg negyjanti būsena.

Įtampa tarp socialinio fasado ir individualių patirčių tampa esmine parodos ašimi, kurią formuoja kuratoriai Auksė Petrulienė, Vaiva Mikelionytė, dr. Karolina Jakaitė ir Aidas Kulbokas. Neatsitiktinai pačioje parodos pradžioje pristatomas XX a. 8-ojo dešimtmečio nešiojamasis chirurginis šviestuvas, skirtas giliesiems kūno audiniams tirti. Jo dvi šviesą skleidžiančios galvos, fokusuotos į vieną tašką, tampa taiklia atminties metafora: žvilgsnis čia nukreipiamas ne tik į šviesius prisiminimų fragmentus, bet ir į jų pamatinius, giliai įsišaknijusius sluoksnius – traumuojančius, slopintus, socialiai reglamentuotus. Tačiau kiekvieno patirtys yra individualios, ir nors ekspozicija remiasi autentiškais vaikystės liudijimais bei siekia perteikti vaiko žvilgsnį, kyla klausimų dėl šių balsų reprezentatyvumo: kiek jie atspindi kolektyvinę patirtį, o kiek – jau suaugusiųjų refleksijas, paveiktas laiko, nostalgijos ar selektyvios atminties?

Šį svarstymą pratęsia parodos pirmasis aukštas, kuriame atkurta legendinės Kauno kavinės „Pasaka“ atmosfera aktyvuoja skonio receptorius. Lankytojas kviečiamas į sovietmečio „vaišingumo kombinato“ simuliakrą, kuriame „Gaidelio“ salotos ir „Buratino“ maltinukai tampa ne tik gastronomine nostalgija, bet ir simboliniu vaikų pasaulio apribojimo ženklu. Obuolių košė, kondensuotas pienas ir cukrumi užlieti desertai veikė kaip glazūra, slepianti emocinį nepriteklių, kuris tapo kolektyvinės nostalgijos „saldžiaisiais angliavandeniais“, simboliu, suteikiančiu greitą, bet trumpalaikę paguodą. Ši instaliacija subtiliai dekonstruoja maisto kaip neutralaus reiškinio mitą ir išryškina jo politinį svorį. Saldumynai čia – nebe neutrali būtinybė, o ideologinis įrankis, kuris veikė kaip emocinio diskomforto malšinimo mechanizmas.

Filomenos Ušinskaitės vitražai, sukurti kavinės „Pasaka“ interjerui, yra vienas esminių parodos branduolių, primenančių, kad sovietmečiu smurtas prieš vaikus buvo kultūriškai normalizuotas. Iš pirmo žvilgsnio šie kūriniai vilioja spalvotu stiklo švytėjimu, kurdami švelnios nostalgijos atmosferą, tačiau po dekoratyviu paviršiumi slypi trauminės patirtys. Vitraže „Sigutė“ (1969–1970), sukurtame pagal Salomėjos Nėries „Senelės pasaką“ (1937), pamotės smurto scena tampa ne tik literatūriniu motyvu, bet ir metafora – simboliniu antspaudu sistemos, kuri šaltą emocinę drausmę pavertė vaikų auklėjimo norma. Už spalvingos vitražo šviesos slypi didžiulė įtampa: vidinis vaiko pasaulis formuojamas nuolatinės kontrolės šešėlyje, kur smurtas – įprastas, o švelnumas – retas ir sąlyginis. Ušinskaitės kūriniai tampa dvigubu gestu – jie žavi, įrėmindami nostalgišką ir estetiškai malonią praeities viziją, ir žeidžia, demaskuodami sisteminio smurto uždangą, paslėptą po spalvotais stikliukais.

Ši paralelė tarp saldumo ir smurto pereina į parodos dalį „Našlaičių kambarys“, kuriame vaikų žvilgsniai fotografijose kalba apie tylos ir paklusnumo sandorius – už saldainį, už meilę, už išgyvenimą. Žvelgiant į nuotraukas, dokumentus ar atsiminimų albumus, tampa akivaizdu, kad visi sovietiniu laikotarpiu užaugę vaikai buvo savaip našlaičiai, nes sistema buvo neatsiejama nuo kolektyvizmo ir „socialiai naudingo darbo“ ideologijos. Todėl tąsi saldumo gija čia tampa kontrolės priemone ir sukuria emocinės priklausomybės mechanizmą, kai meilė ir dėmesys priklausė nuo to, kiek žmogus atitinka sistemos lūkesčius. Tai formavo gilias emocines žaizdas – nuolatinį nesaugumo ir nevisavertiškumo jausmą, kuris iki šiol gyvas daugelio sovietmečiu užaugusių žmonių pasąmonėje. „Našlaičių kambarys“ ne tik veikia kaip kritiškas sistemos komentaras, bet ir atveria bendras, kartos patirties pažymėtas žaizdas, susiformavusias po glazūruotos kontrolės sluoksniu.

Dovilės Gudačiauskaitės instaliacija „Legatum Spe“ (2022) šią potekstę išplečia iki kasdienybės audinio. Iš sovietmečio „adijaliukų“ pasiūti meškučiai kabančių figūrų pavidalu tampa tyliais namų dvasios liudytojais, skleidžiančiais šilumos ir atskirties dialektiką. Šie masinės gamybos tekstilės gaminiai – ne tik kasdienybės šilumos saugotojai, bet ir praeities šešėlių talpyklos, sugėrusios buities barnių, praradimų, ašarų ir trumpų laimės blyksnių akimirkas. Groteskiškai kabančios figūros geltonos šviesos fone sukuria nebe saugumo, o trauminės regos efektą. Instaliacija demaskuoja „laimingos vaikystės“ mitą, paversdama minkštus paviršius emocinės saviapgaulės įrankiais, slepiančiais patirtą skausmą. Tačiau ši tekstilė kartu virsta terapijos instrumentu, bandančiu siūti iš naujo pratrūkusias atminties siūles, taisyti netobulumus ir išgydyti praeities randus.

Gijimo temą pratęsia Leono Čerškaus darbas „Sapnas“ (1967–1972 m.), kuriame mėgėjiškos 8 mm kino juostos tampa alternatyva dominuojančiam traumos naratyvui. Čia vaikystė atsiskleidžia kaip spontaniška, kartais chaotiška buvimo forma. Užfiksuotos Čerškaus vaikų kasdienybės scenos išsiskiria emociniu natūralumu ir veikia kaip tylus, bet paveikus atsakas visiems didiesiems naratyvams – tiek sovietiniams, tiek šiuolaikiniams. Jos kelia klausimą: ar vis dar gebame matyti vaiką kaip vaiką, o ne kaip būsimą visuomenės narį, projektą ar resursą?

Virgilijaus Šontos fotografija, kurioje matomas vaikas, turintis Dauno sindromą, tampa lūžio tašku – atveriamos atskirties, kitoniškumo, sisteminio bejėgiškumo temos ir primenama, kad vaikystės vaizdiniai nėra vienalytis reiškinys. Jie nuolat kinta, priklausomai nuo to, kas ir kaip juos pasakoja, ypač kai vaikas, neatitinkantis normų, patiria dvigubą atskirtį – tiek iš sistemos, tiek iš aplinkos.

Parodos segmente „Disciplinos maršas“ vaikas iškyla kaip socialinis kūnas – normų, taisyklių ir kontrolės objektas. Kūno drausmė čia prasideda nuo prižiūrimos laikysenos, gestų, žvilgsnio ir tęsiasi per kasdienę maitinimo discipliną. Koliažiniai atminties fragmentai – nuo išleistuvių albumų, žurnalų, laikraščių iki Godos Damaševičiūtės užrašytų interviu – liudija, kaip maistas tampa galia, reguliuojančia ne tik fizinę būtį, bet ir emocinę patirtį. Skonis čia ne džiugina, o formuoja – lėkštė tampa drausmės įrankiu. Nuo darželio virėjos, besinešančios likučius namo, iki vaikų prisiminimų apie juodą pieną (kakavą) ar sviesto kalnus – kiekvienas epizodas atskleidžia sistemą, kuri porcijomis normino meilę, rūpestį ir net santykį su pačiu savimi. Sovietinė galia persmelkia kūną per burną, normina meilę per kaloriją, o rūpestį paverčia disciplina – ideologija įsigeria į žmogų per skonį, virsdama nepasotinta, bet visa apimančia sistema.

Šią kontrolės paradigmą dar ryškiau atskleidžia instaliacija „Gimdykla“. Marijono Baranausko ir Jono Ambraškos fotografijų ciklai dokumentuoja intymią gimdymo patirtį, paverstą institucionalizuotu procesu: estetika čia tampa anestetiku, o emocinis ryšys tarp motinos ir kūdikio nustelbiamas biurokratinio režimo. Net maitinimas – regis, natūralus, instinktyvus procesas – yra kontroliuojamas: žindyti draudžiama, vietoj to taikomi ryžių nuovirai ir centralizuotos taisyklės. Kūdikio kūnas tampa valstybės projektu, o motina – sistemos tarnaite. Taip ideologinė drausmė įrašoma į kūną nuo pirmųjų dienų – dar prieš vaikui suvokiant save kaip atskirą subjektą.

Tačiau net šioje skonių ir normų kontrolės teritorijoje atsiveria ir ima ryškėti kita – jautresnė, asmeniškesnė – vaikystės patirtis. „Žaislų daktaro maišo“ ekspozicija veikia kaip netikėta saldumo nata griežtoje sisteminio skonio partitūroje. Ji grąžina jautrumą ir individualų žvilgsnį, primindama, kad net sugadinti ar sulaužyti žaislai gali būti mylimi, kaip ir traumuoti, bet išlikę vaiko prisiminimai. Tikrasis „žaislų daktaras“ kartą per mėnesį lankydavosi Kauno kiemuose, o savo maiše nešiojosi ne tik daiktus – jis nešė rūpestį, atjautą ir atmintį. Lėlės, mašinėlės, atnaujintos detalės tampa ne sentimentais, o liudijimais apie tai, kas iš tiesų brangu: gebėjimas saugoti, rūpintis, išgirsti vaikystę net tada, kai ją bandoma nutildyti.

Emocinį erdvės lauką sustiprina Karolio Lasio kurtas garso takelis, kuris vengia nostalgijos, greičiau kuria nerimą, kvestionuoja ir išryškina sudėtingą vaikystės faktūrą. Ir kelia klausimą: ar įmanoma sutaisyti ne tik sulūžusį žaislą, bet ir vaikystę? Bei kviečia mąstyti apie prievartinę vaikystės standartizaciją, kurią vykdė sovietinė sistema, ir apie šiandienos visuomenę, kuri ne visada geba iš tikrųjų atsigręžti į vaikų patirtis be maskuojančių ideologinių filtrų.

Parodoje net pasakos ir vaikiška literatūra slepia dvigubą kodą, kuris iš pirmo žvilgsnio skamba kaip laisvė. Tačiau pasigilinus ​​gali apimti jausmas, kad tai tarsi ėjimas per trapų ledą: menkiausias spaudimas – ir po kojomis atsiveria giluminis ideologinis dugnas. Kūrinių, tokių kaip „Zuikis Puikis“ ar „Grybų karas“, forma žaisminga, tačiau jų turinio kontūrai dažnai formuoti ne vaiko vaizduotės, o ideologinės sistemos, kurioje slėpėsi žinutės apie kolektyvinio darbo, paklusnumo ir drausmės normas. Kaip pabrėžia literatūrologas Kęstutis Urba, dauguma to meto pasakų atliko ideologinio ugdymo funkciją. Ezopiniai užkoduoti tekstai egzistavo – tačiau jie dažniau buvo skaitytojo vaizduotės produktas, nei aiškus autoriaus ketinimas. Tai, kas šiandien gali būti interpretuojama kaip rezistencijos ženklas, tuomet dažniau veikė kaip kontrolės priemonė.

Todėl žvelgiant į šią parodos dalį pravartu ne tik skaityti tarp eilučių, bet ir įsiklausyti į tai, kas nutylima. Pasakas galime skaityti kaip rezistencijos ženklus arba kaip to laikmečio lojalumo kultūros atspindį. Būtent ši dviprasmybė ir daro skyrių įdomų – jis kviečia ne į vienareikšmę interpretaciją, bet į kritišką skaitymą, kuriame vaizduotė, cenzūra ir ideologija susipina itin sudėtingu būdu.

Galiausiai visa paroda – tarsi chirurginis kolektyvinės vaikystės audinio pjūvis: jis ne tik konstatuoja traumas, bet ir kviečia jas įvardyti, atpažinti jų šaknis – nuo institucinio atskyrimo, emocinio šaltumo, standartizuotos meilės iki kasdienybės smulkmenų, tapusių kontrolės ir galios įrankiais. Tai tyrimas ir kultūrinis eksperimentas, klausiantis: kaip mes kalbame apie praeitį, kurios negalime pakeisti? Vaikystė parodoje nėra nei nostalgiška, nei romantiška: ji pateikiama kaip saldi trauma – emocinio smurto forma, maskuota švelniais paviršiais, cukruotais ritualais ir išoriškai saugiomis kasdienybės detalėmis. Skonio atmintis čia tampa ne tik jutiminiu įrankiu, bet ir kultūrinės saviapgaulės mechanizmu – pigus ledinukas kaip sovietmečio vaikystės simbolis įgauna dvigubą reikšmę: paguodos objekto ir kontrolės priemonės. Saldus pietų miegas, „gero elgesio“ apdovanojimai, minkšti žaislai – visa tai kuria sisteminę pasaką, kurioje malonumas susijungia su paklusnumu, o komfortas tampa subtilia kontrolės priemone. Ši prievarta veikia ne per atvirą smurtą, bet per kūniškai įrašytą tvarką – tai lėtinis melas sau, kurio pasekmės išryškėja tik vėliau, per suaugusio žmogaus distanciją.

Paroda vengia paprastų atsakymų. Vietoj jų siūlomas daugialypis dialogas, kuriame kiekvienas lankytojas gali atpažinti savo balsą – kaip vaikas, kaip suaugęs, kaip istorijos kritikas ar kaip kūnas, prisimenantis skonį, kvapą ir šviesą. „Pasaka“ nėra vien paroda apie sovietmečio vaikus – tai paroda apie mus visus, kurie vis dar nešiojamės jų patirtis savyje. Ir būtent šis ambicingas, traumos ir jos estetinio uždangstymo temą demaskuojantis požiūris daro šią parodą reikšmingą šiandieninei Lietuvai.

Paroda veikia iki liepos 27 d.

Kauno paveikslų galerija (K. Donelaičio g. 16, Kaunas)

Tekstas parengtas meno kritikos mokymų programos „Krituliai“ metu