Gyslomis tekantis raganavimas

Save priskiriu skeptikų grupei – netikiu vaiduokliais, demonais ar mitologinėmis būtybėmis. Visiems „paranormaliems“ reiškiniams bandau rasti loginį paaiškinimą. Man už neaiškias būtybes, apsuptas pasakojimų ir legendų, baisesnis žmogus. Bet pastaruosius kelerius metus esu apsėsta minčių apie raganas. Gal jos mane užbūrė?

Kai gimiau, mane iškart prakeikė – Kazazajevaitė. Gyvenimas nepagailėjo, duodamas tokią pavardę. Nemėgau nei jos, nei vardo – abu buvo prakeiksmas.  Net „Word“ siūlo keisti į Kazijevaitė. Šis prakeiksmas ateina su nuolatinėmis frazėmis: „Kokia sudėtinga pavardė“, „Ar teisingai parašyta?“ Tad savo pavardę paverčiau prakeiksmu kitiems. Ir čia prasidėjo mano raganavimas.  Kai kas nors bando ją perskaityti, žiūriu tiesiai į akis – pradedama panikuoti, žvilgsnis bėgioja tarp manęs ir popieriaus, dreba balsas. Vieni su palengvėjimu ištaria, kiti pasiduoda ir kreipiasi vardu.

Kaune, „Meno parke“, atidaryta Karolinos Ūlos Valentaitės paroda „Gyslos“. Važiuodama į atidarymą Ūlą jau pažinojau – susipažinome dar gruodžio 19-ąją Vilniaus senamiestyje, kavinėje „Raštinė“. Buvome susitikusios, nes norėjau pasikalbėti apie jos kūrybą, magiškumą mene, nematomas jungtis tarp žmogaus, gamtos bei pasaulio ir parengti interviu mano bakalauro darbui.

Užlipau į parodų salės trečią aukštą, kur eksponuojami menininkės darbai. Ši patalpa man visada primena palėpę – greičiausiai kažkada taip ir buvo. Ant kai kurių sienų projektuojami videoperformansai, kai kur rodomi vaizdo įrašai per plokščiaekranius televizorius. Ant pilko grindinio projektuojamos tekančios, besiraizgančios gyslos. Linijos rangosi tarytum venos po oda, tarytum upės žemėlapyje – gyvos, pulsuojančios. Jos išsiraizgo po erdvę, jungdamos atskirus kūrinius nematomais ryšiais. Tarp baltų gyslų netikėtai įsiterpia žaliai geltona. Ji drąsi, ryški, atrodo kaip gyvybės ženklas. Šalia projektuojamų gyslų ant grindinio yra įtrūkimas, kuris savaip įsibanguoja į vaizdinį.

Pirmiausia viską greitai permetu žvilgsniu. Daug kas matyta, bet ant galinės sienos – kažkas naujo. Priėjusi atsitupiu ir pradedu žiūrėti. Suprantu, kad tai naujas Ūlos kūrinys, apie kurį ji man jau pasakojo.

K. Ū.: Kitas [projektas] yra labai eksperimentinis, žinau tik jo jausmą. Jis apie susijungimo su gamta ritualą. Kai prisnigs, tikiuosi eiti filmuoti. Dabar žiūriu orų prognozes, bet greitu metu jos nieko nežada.

Kai šnekėjomės gruodžio mėnesį, sniego Lietuvoje tikrai nebuvo ir ilgą laikotarpį po to žiema nesirodė. Prisimenu, kad menininkė pasakojo, jog važiuos į Tartu. Mano galvoje nuskamba mūsų pokalbio nuotrupos.

K. Ū.: Šiaip ir pačios Kalėdos, kol dar nebuvau susipažinusi su witchcraft’u (raganyste), su pagoniškomis tradicijomis ir pažiūromis, man labiau siejosi su šviesa, tad labai laukiu jos. Šiuo metų laiku man patinka, kad yra tamsu, tačiau patinka ir žvakę užsidegti.

E.: Mistiškumą namuose pajausti.

K. Ū.: Taip. Dabar važiuosiu į Tartu. Ten dar tamsiau, tai gal visai faina. Nors seniau man buvo labai sunku ištverti tą tamsumą.         

Matau baltą sniegą, juo padengtą visą žemę bei medžius ir krūmus. Šakos, vinguriuojančios tarpusavyje, likę nenukritę apsnigti lapai, pasakojantys apie trapumą, prisiminimus, kurie dar tebesilaiko, – tarsi delsti norinčios akimirkos, lėtai grimztančios į tylų baltą sapną. Ekrane atsiranda Ūlos ranka, bandanti nukrapštyti sniegą ar kaip tik jame kažką atrasti. Baltame šone pasimato tarsi medžio šakos, gal šaknys. Pasirodo, tai į gyslas panašūs Ūlos plaukai. Žingsniai sniege, basomis kojomis, – aštrus šaltis iš karto įsismelkia į odą, bet po pirmo sustingimo ateina keistas budrumas. Kadre atsiranda Karolinos veidas – tyrinėjantis, įdėmiai žiūrintis į kamerą. Balta menininkės apranga susilieja su sniegu, jos veidas išryškėja tarp tamsių plaukų. Akyse – kažkas nenusakoma: tarsi klausimas, tarsi tyla, pilna reikšmių. Žiūri taip, lyg matytų ne tik mane, ne tik kamerą, bet kažką daugiau – galbūt sluoksnius, iš kurių sudėta ši akimirka. Vaizdiniai vis keičiasi tarpusavyje – apsnigtus gamtos vaizdus keičia Ūlos veidas, susiliejantis su gamta aplinkui. Ir galų gale viskas tampa balta.

Pakeliu akis – ant įstrižai išsikišusių lubų projektuojamas videoperformansas. Tai man jau gerai pažįstamas „Laukinis švelnumas“. Prisimenu, kaip pirmą kartą pamačiau vaizdo įrašą. Turėjau peržiūrėti kelis kartus, kad suprasčiau, kas vyksta, nes ritualą atliekantis asmuo lyg matytas, bet neatpažįstamas. Visas videoperformansas tarsi sapniškas, iki galo nesupranti, kas vyksta, kol pats nepradedi įsilieti į ritualą. Kamera lėtai fiksuoja rankų, kūno gestus, jų ritmingą, hipnotizuojantį judėjimą. Kiekvienas judesys, kiekvienas šešėlis atrodo reikšmingas, bet tuo pačiu metu ir klaidinantis.

 E.: Gal galėtum papasakoti apie „Laukinį švelnumą“? Kaip viskas prasidėjo? Ir kodėl tai turėjo būti videoperformansas? Kaip tai atsiskleidė?

K. Ū.: Viskas prasidėjo tuo, kad aš, dar nestudijuodama magistrantūroje, neturėdama tokios aktyvios meno praktikos, rinkau savo mėnesinių kraują. Nežinau kodėl, bet man tiesiog reikėjo jį rinkti. Turėjau šaldytuve, nežinojau, ką su juo daryti, po to išmečiau. […] Tada nuėjau į mišką, maniau, kad labai gražiai ir teatrališkai tą atidavimą į gamtą galima nufilmuoti. Bandžiau su tuo žaisti ir kažką daryti. Mano magistrinio darbo vadovė vis sakydavo, kad reikia kokio nors naratyvo. Ir galvojau: „Gerai, gal kažkaip sukursiu tą naratyvą.“

Ūla pasakojo, kad dar kartą perskaičiusi istoriją apie Babą Jagą suprato, jog moteriška energija, kuri gali būti ir žiauri, ir švelni, yra apie susigrąžinimą. Ir apie tai, kaip norisi nužudyti susidariusią patriarchalinę dogmą.

K. Ū.: Dar pagalvojau – iš kokio čia Adomo šonkaulio atsiradom? Aš pati galiu jį nusilaužti ir padaryti tokį ritualą apie susigrąžinimą, iš moteriškos pozicijos. Taip ir gimė idėja, naratyvas ir filmavimas. Man nesinorėjo, kad tai būtų vien apie moteriškumą. Pasikviečiau performansų menininką Julių Jančiauską. [...] Ir sakau: „Juliau gal galiu tave pafilmuoti?“ Taip atsirado Julius, labai papildęs mano darbą. Jame lyg matai mane, lyg Julių.

E.: Kai žiūrėjau pirmą kartą, nesupratau, ar ten tu, ar kažkas panaši į tave. „Ten ne ji, o gal?“ Ir tada labai įdomu žiūrėti. Nes tikiesi pamatyti tave, bet kažkas ne taip. O kaip atsirado patys tekstai?

K. Ū.: Tekstai atsirado, nes atėjau iš menotyros. Rašymas buvo natūrali praktika. Aš buvau kažkiek rašiusi ir grožinio teksto, bet sau į stalčių. Tada mano dėstytoja Simona Žemaitytė mus paskatino rašyti: vėl pradėjau tai daryti ir man labai patiko. […] Prasidėjo pirmas „Laukinio švelnumo“ filmavimas, bet tai buvo ne iš naratyvinės pusės. Norėjosi pasirašyti tekstą – tai atsisėdau ir parašiau. Kartu atėjo savęs supratimas ir bandymas užčiuopti raganavimo ir mistiškumo paslaptį – kažko neišsakant iki galo.

Vienas iš tekstų, kurį Karolina rašė magistro darbui, kurdama pasakojimą, išspausdintas ir parodos skrajutėje. Kai kurie kiti pasakojimai taip pat yra išleisti. Šis konkretus pasakoja apie ėjimą spanguoliauti su močiute ankstų rugpjūčio rytą, bet močiutė iš tikrųjų ne spanguolių ėjo rinkti, o kitu tikslu, gal net svarbesniu.

Prieinu prie sienos su ekranais ir sukabintomis ausinėmis. Jau esu mačiusi šios instaliacijos „Simbiozė“ vaizdo įrašus ir išklausiusi jų garso takelį. Bet matyti juos erdvėje, rodomus vienu metu, yra visiškai kitoks pojūtis nei žiūrėti po vieną savo mažame kompiuterio ekrane. Jaučiu, kaip erdvė įtraukia, kaip akys nebeseka vienos ekrano ribos, o keliauja tarp fragmentų, ieškodamos jungčių.

E.: Dar projektas „Simbiozė“. Jį sudaro keletas videoperformansų.

K. Ū.: Tai buvo pirmų metų, pirmo pusmečio darbas. Kai viskas prasidėjo, į meninę praktiką įsiliejo didelė dalis witchcraft’o (raganystės). Man reikėjo padaryti kažkokį kūrinį, ir tai labai sunkiai sekėsi. Galvojau apie akademines, bet nusipirkau kamerą ir išėjau su mama filmuoti į mišką. Mano mama gyvena miške, mes ten eidavome ir seniau, atsiminiau, kaip tai darydavom dar mano vaikystėje. Tada apsigyvenome bute ir važiuodavome į Birštoną. Ten yra toks takas miške, eidavome, kepdavome dešreles ir mums būdavo labai gera. Kai ėjome pasivaikščioti jau man suaugus, irgi kilo labai panašus jausmas. Filmuodama ir bandžiau apčiuopti, apie ką jis. Greičiausiai tai mamos meilė, saugumas ir susilietimas su gamta per vaikystę.

Instaliacija sudaryta iš penkių vaizdo įrašų: „samanos“, „grybai“, „pokalbis su mama“, „ritualas“ ir „miške su mama“. Gal iš pirmo žvilgsnio sunku suprasti, kaip viskas susiję, bet tarp jų teka nematomos gyslos – kaip šaknys po žeme, kaip prisiminimų ir jausmų srovės. Samanos alsuoja drėgme ir laiku, grybai dygsta tarsi slapti ženklai, ritualas kuria intenciją, pokalbis su mama atveria švelnų, bet galingą ryšį, o miškas tampa viso to audiniu – erdve, kurioje viskas susilieja. Šie fragmentai pulsuoja kartu, persidengia, kviečia stebėtoją įsiklausyti ir pajusti – kaip gamta saugo atmintį, kaip šeima tampa ritualu, kaip magija slypi pačiuose paprasčiausiuose veiksmuose.

K. Ū.: Filmavau, kaip mama nuo medžio renka kerpes ir deda į maišelį. Dariau performansą, naudodama šį vaizdo įrašą, bet man nesinorėjo, kad būtų užkadrinis balsas, tai galutiniame videoperformanso variante palikau tik vaizdą be garso. Pusiau kaip ir pliką medžiagą, pridėjau tik tekstukus, kurie yra rodomi ant įvairių augalų vaizdų. Man labai norėjosi ieškoti, kaip mes susiję su biologine gamta. Ir kaip per biologinę gamtą galima įnešti mistiškumo ir bandyti ką nors užčiuopti. Dar yra tas ritualas su žolėmis. Kartais, kai man kažko labai reikia, bet negaliu to gauti, darau keistesnius ritualus. Vieną iš tokių ir nufilmavau, bandydama susilieti su gamta, prašydama jos energijos. Esu racionalus žmogus, kad ir kaip būtų keista. Ir stengiuosi nebeatsakinėti į klausimą, ar magija egzistuoja. Ar energijos keičiasi, ar nesikeičia. Jei kažką padarau ar kas nors nutinka, tai priimu. Bet stengiuosi nebebandyti to racionalizuoti ir atsakinėti, kodėl taip nutiko.

Lankantis parodoje, vaizdai man jungėsi su žodžiais. Mintyse vis prisimindavau susitikimą su Ūla. Jos pasakojimai papildė matomus kūrinius. Čia, tarp manęs ir kūrinių, tarp manęs dabartyje ir manęs praeityje, susiraizgė gyslos – nematomos, bet juntamos jungtys, kurios pulsavo kaip gyva medžiaga. Jos plėtėsi erdvėje, jungdamos meną su prisiminimais, patirtis su pojūčiais, žodžius su tyla. Atrodė, lyg pati paroda būtų tapusi ritualu, kuriame laikas ir erdvė susipina, o praeitis ir dabartis kalbasi tarpusavyje. Galbūt raganavimas nėra burtai ar paslaptingos formulės – gal tai tiesiog gebėjimas matyti ryšius, kurie slypi po paviršiumi, tarp žmonių, gamtos, prisiminimų ir istorijų. Ir galbūt mano „prakeiksmas“ niekada nebuvo tikras prakeiksmas – gal jis buvo užšifruotas ženklas, kuris mane vedė ten, kur esu dabar.

Paroda veikia iki kovo 9 d.

Galerija „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas)