Savivertės paribiuose

„Meilės esame verti ne už tai, kokį įvaizdį sukuriame visuomenėje, o už tai, kad esame“, – performanso „Aš esu pakankama (-s)“ anotacijoje pabrėžia Monika Dirsytė. Balandžio 13 ir 14 dienomis šį performansą menininkė kartu su sportininku Roku Kavaliausku ir šokėjomis dvynėmis Ema Lavrenovaite ir Neila Lavrenovaite atliko grožio industrijos parodoje „Pelenė 2024“.

Moniką Dirsytę ir jos kūrybą puikiausiai žinome – įprastai jos ilgalaikius 6–8 valandas trunkančius performansus vertiname už aiškią mintį ir ypatingą autorės fizinių jėgų koncentraciją. Nuosekli daugiau nei dešimt metų trunkanti kūryba performanso srityje, manau, net išgrynino pagrindinius autorės charakterio bruožus. Tiesiogiai bendraudami iškart pajuntame jos nuoširdumą, atvirumą, tikrumą, norą dalintis tuo, ką ji jaučia, išgyvena. Imponuoja Monikos tvarkingumas, metodiškumas, gebėjimas iš anksto planuotis, numatyti neišvengiamus meninio veiksmo etapus.

Dauguma menininkę dažniausiai prisimena kaip meno mugių „ArtVilnius“ dalyvę. (Įsimintiniausios sėkmės sulaukė Monikos Dirsytės performansas „Aš tavo saulė“, už kurį „ArtVilnius’15“ lankytojai autorę išrinko geriausia mugės menininke.) Tad šįkart buvo smalsu pasižvalgyti, kaip jos kūrybą perpranta publika, tiesiogiai neveikianti meno srityje.

Monika Dirsytė savo performansus „Litexpo“ erdvėse organizuojamoje „Pelenėje“ pristato jau antrą kartą. Pernai Monika atliko performansą „Ledo podiumas“ – vilkėdama sidabrinę suknelę ir mūvėdama aukštakulnius menininkė vaikščiojo tikro ledo taku. Ji prisimena: „Performansas labiausiai atsiskleidė jį atliekant antrą dieną (dariau jį dvi dienas po aštuonias valandas). Iš pradžių, kol ledas buvo kietas (pirma valanda), žmonės manė, kad gal aš ką reklamuoju ar taip esu grožio mugės iliustracija, niekas net nepagalvojo, kad vaikštau ant tikro ledo. Girdėjau pro šalį einančių merginų įžeidinėjimus – „kas čia per nesąmonė“, „ko čia staiposi“ ir pan. Tačiau kai prasidėjo veiksmas ir aš iš tikrųjų pradėjau be perstojo griuvinėti, tos pačios moterys puolė manęs gelbėti.“

Panašaus pobūdžio replikų pasitaikė ir šiųmetėje „Pelenėje“. Kol stebėjau kas dvidešimt minučių pasikartojantį veiksmą – Monika ir Rokas pakaitomis šokinėja ant savo batutų, paraleliai ekrane matome video, kur tai vienas, tai kitas skaito tas pačias įžeidžias frazes, internete parinktus komentarus, vėliau abu šokinėja vienu metu, tada, kol šoka šokėjos, jie trumpai ilsisi, ir vėl viskas iš naujo, – išgirdau praeivių komentarus: „čia turbūt batutus reklamuoja“, „Monika gražesnė gyvai nei video“. O kai kurie „Pelenės“ lankytojai apskritai nekreipdami jokio dėmesio greitai pranerdavo, net neatsisukdami pažiūrėti, kas čia vyksta.

Paklausta, ar įžvelgia šios mugės publikos pokyčius, Monika sako: „Manau, auditorija buvo ta pati, gal tik sulaukiau daugiau žmonių iš meno lauko, atpažinau tuos, kurie seka mano kūrybą, tai maloniai nustebino. Šis performansas savo meniniu efektyvumu labai skiriasi nuo „Ledo podiumo“. Tačiau juos sieja tai, kad abiejuose labai svarbi trukmė. Vis dėlto performansui „Aš esu pakankama (-s)“ žiūrovas turėjo skirti daugiau laiko. Vien tik praeiti ir suprasti, kas vyksta, buvo gal kiek sunkoka. Žmonės, šokinėjantys ant batuto, iš pažiūros atrodo gal net smagiai, na, bent jau tikrai smagiau nei žmogus, krintantis ant ledo.“

Performansas „Aš esu pakankama (-s)“ truko dvi dienas po šešias valandas, vis kartojant šokiu užbaigiamą (muzika – klaviatūros traškėjimas, tarsi rašomi komentarai) 20 minučių ciklą. Monika, kaip visada, puikiai subalansavo emocinio ir fizinio krūvio dinamiką. Pasirodymas nestokojo įtaigios kaitos, mat periodiškai atsikartojančios performanso dalys neišvengiamai buvo kaskart kitokios – matyti, kaip vis daugiau įtampos įgyja šokėjų judesiai, kaip ilsta pagrindinių veikėjų kūnai (pasak menininkės, paskutinė antros dienos valanda buvo sunkiausia).

Performanso metu skaitomi neigiamų komentarų įrašai (beje, populiariausios skaudinančios frazės yra skirtos išvaizdai: moteriai – stora, sena, vyrui – silpnas, ne taip rengiasi), viena vertus, kelia socialinius klausimus apie vis dar populiarius stereotipus, vieni kitiems primetamas normas ir skatina permąstyti jų gajumo priežastis. Kita vertus, kai šiuos tekstus skaito nepriekaištingos išvaizdos žmonės, tai atrodo itin absurdiška, net paradoksaliai ironiška. Trečia – dvynės šokėjos, kurios yra Monikos studentės (Dirsytė – VDA doktorantė, Vilniaus dailės akademijos ir VILNIUS TECH dėstytoja), visą gyvenimą kentė patyčias dėl svorio, negaudamos galimybės pasirodyti vien dėl to, kad neatitiko standartų. 

Performanso „Aš esu pakankama (-s)“ scenografija pasižymėjo Monikai būdinga išgryninta estetika, grindžiama juodos ir baltos spalvų kontrastu (kostiumų dailininkė Karina Panina), elegantiškai pulsuojančia pozityvo ir negatyvo ritmika. Svarstau, kodėl Dirsytę traukia „Litexpo“ erdvės. Manau, jai svarbus erdvės proporcijų, aukščio ir šviesos santykis. Be to, didžiulis žmonių, kurie ne meno mugių metu tiesiog natūraliai neatpažįsta ir nuoširdžiai vis dar nepripažįsta konceptualaus meninio veiksmo apraiškų, srautas išoriškai tarsi nuvertina, subanalina performanso svarbą, tačiau kaip niekur kitur išviešina menininkės intencijas.

„Man visada atrodė, kad kartais vidinis žmogaus gyvenimas tarsi lieka antrame plane, kad įvaizdis ir tai, kaip mes atrodom, kaip save pateikiam kitiems, yra kone svarbiau. Ir taip yra ne tik grožio pasaulyje – man atrodo, tai vyksta ir meno pasaulyje. Giliai viduje aš pati blogai jaučiuosi, kad darau performansą, tarkim, ne MO muziejuje, o „Pelenėje“, nes tai tarsi ne prestižas. Sakau tai drąsiai, nes supratau, kad kuo ilgiau kuriu performansus, tuo tampu atviresnė, man svarbu būti kiek įmanoma tikresnei. Tikrumą aš suprantu per krikščionišką prizmę. Galvodama apie auditoriją, kam aš kuriu performansą, galvoju apie tai, kad kuriu jį žmogui, nes už kiekvieno žmogaus yra jo istorija“, – teigia Monika Dirsytė.

Manau, kad „Litexpo“ erdvės „Aš esu pakankama (-s)“ atveju idėjiškai ypač pasiteisino – už didžiulių langų atsiveriančio debesuoto dangaus fone performansą atliekantys žmonės atrodė labai maži, net menki. Tai nevalingai sustiprino neoromantines nuotaikas, išaukštinančias gamtos galią, nepriklausomą prigimtį, laisvę būti savimi.