Himnas besibaigiančiai šventei

Žemė – ne tik planeta, jos paviršiaus plotas, kvadratiniai kilometrai ar hektarai, bet ir vieta, kur įsišaknija mūsų prisiminimai, lūkesčiai, jausmai, įsivaizdavimai. Išvaikščioti takai – ne tik susisiekimo linijos, bet ir būties vektoriai. O pasodinti ar iškirsti medžiai, dirvonuojantys ar užsėti laukai – ne tik ūkis, bet ir kraštovaizdis, į kurį žiūrėdami nujaučiame, kas iš tikrųjų esame. Baltijos šalių parodos „Emociniai vietovaizdžiai“ kuratorė Šelda Puķīte cituoja Europos Tarybos kraštovaizdžio konvenciją, esą gamtos ir žmonių sąveikos sukurtos vietos yra žmonių „savasties pagrindas“. Todėl reikia jas saugoti, nelengva keisti, dar sunkiau palikti. Tačiau žemė slysta iš po kojų – milijonus žmonių išvietina potvyniai, sausros, teroristų antpuoliai, okupantai, bombos. Klimato kaita, ką tik pasibaigusi ir jau primirštama pandemija, vis daugiau šalių įtraukiantis karas – tai „seisminiai“ procesai, kuriems pasibaigus gal nebeatpažinsime savo kraštovaizdžio, savo pagrindo, vadinasi – ir savęs. Puķītės pakviesti menininkai kaip seismografai tuos svyravimus registruoja, siūlo ironiškas utopijas ar viliojančias apokalipses, „skaitmeniniu būdu pakeistas metavisatas“ ar tradicinius pasakojimus.

„Arka“ Šeldai pasirodė itin paranki Estijos, Latvijos ir Lietuvos menininkų refleksijoms apie vietovaizdžio emocinę reikšmę išskleisti, nes ši galerija – tarsi labirintas, užtikrintai vedantis link išėjimo, bet iš tiesų – į aklavietę (juk palėpėje durys į laiptinę užrakintos). Vienas kitą keičiantys kambariai tarsi savaime suburia kūrinius pagal temas, kurių sąrašas aprėpia ir dabarties kolizijas, ir ateities projekcijas, ir vandenynus, ir pomirtinį pasaulį, ir tankėjančias miesto erdves, ir bekraštes dykynes, ir kasdienybės buitį, ir tikėjimo palaikomą būtį. Nors temos ekspozicijoje neįvardytos, jas nesunku apčiuopti: futuristinės distopijos, paribio konfliktai, transformuoti kūnai, atmosferą keičiantys vandenynai, nuodingas rojus, prarasta žemė, kasdienybės trajektorijos. Gal kuratorė jas kitaip pavadintų, bet apibendrinančių užrašų nėra, tik atskirų kūrinių suvokimui būtina informacija. Tad spėju, kad atrasti skirtingų šalių menininkus siejančias gijas – užduotis mums patiems.

O mes patys, užlipę į antrą aukštą, pirmiausia pamatome sovietiniais tapetais išklijuotą galerijos sieną. Bet tie tapetai apsilaupę, nuplėštas vienas sluoksnis, kitas, trečias. Raštai skirtingi, tačiau stilistika ta pati, laikas ir vieta atpažįstami – nors ne Lietuva, bet tokius turbūt klijavo visur. Šie tapetai atvežti iš Rygos, kur Diāna Tamane nuo 2013 m. kasmet filmuojasi kartu su mama, močiute ir prosenele sėdėdamos ant sofos, žiūrėdamos į kamerą. Laikas tampa matomas – ypač jį gerai transliuoja prosenelė, kuri gana greitai susitraukia į aplinkos nebepastebintį šešėlį ir dingsta. Lieka trys. Ir taip tęsiasi, potencialiai – be galo. Kiekvienoje parodoje – tik dabarties ištrauka, liudijanti buvimo kartu šioje vietoje trapumą. Moterys nuplėšiamos nuo sofos kaip tapetai nuo sienų, bet kažkas lieka. Banaliuose raštuose, į kuriuos tiek laiko žiūrėta, įsigėrusi savastis.

Reikėtų sukti į kairę, kur yra dar vienas Tamanės kūrinys, bet taip liks nepamatytos dešinę salę okupavusios ateities fantazijos. Iš žemės gelmių kasant naudingus mineralus paliktos duobės ir dykvietės (estė Laura Põld ir kanadietis Lou Sheppardas) yra Marso laukai čia, Žemėje, o greta – pats Marsas, apželdintas sintetiniais medžiais (Līga Spunde, Latvija). Abu vietovaizdžiai nejaukūs. Abiejuose gali gyventi tik nejaučiantys, ne mes. Ateiviai, dronai, naujos gentinės bendruomenės, giedančios estų sutartines, trikampiais simboliais ir ritualais mėginančios pažadinti išeikvotos žemės galias (kaip čia neprisiminsi Artūro Railos). Ar būtų kitaip, jei Kristaus vietą būtų užėmęs viduramžių išdaigininkas Tilis Ulenšpygelis? Monika Radžiūnaitė įsivaizduoja jo bažnyčią, spalvingais vitražais pasakojančią ne kančių, bet pokštų istoriją, – kaip Tilis mokė asilą skaityti, pakakojo, atidavė šuniui bandeles. Gal nuolat besijuokiantiems tikintiesiems nebūtų į galvą atėjusi pramonės revoliucija? Ir Renesanso humanistai niekada nebūtų virtę plastikiniais hakeriais, kuriuos nutapė Līga Spunde. Šiems tikriesiems ateities žmonėms už nugaros – Džokondos verti peizažai, tačiau jų vietovaizdis telpa kompiuterio ekrane. Jie patys jau virtualizuojasi nė nepastebėdami, kaip tuštėja drabužiai, tirpsta ir lydosi sąnariai.

Šią distopinę harmoniją praardo svetimkūnis – Estijos rusas Alexejus Gordinas įsibrauna į Vilniuje nebaigtus statyti „Maskvos namus“ ir šoka raganų šokį pagal which house muziką. Jos „tamsūs, niūrūs ritmai ir neretai provokuojantys tekstai“ buvo populiarūs Rusijos reivo vakarėliuose, bet tie jau išvaikyti. Nelegali svetimos šalies kultūra nelegaliame kultūros ir verslo centre. Savidestruktyvi kitų muzika nebaigtame pastate, kuriam duota komanda: self-destruct. Vis kitoje jo patalpoje šokantis Gordinas atsiranda kiekviename „Arkos“ labirinto segmente – kaip svetimo vietovaizdžio užkratas, kaip šliaužianti okupacija.

Vėl praėjusi nuplėšytus tapetus stoviu priešais ilgą vingiuotą liniją žaliame lauke kaukiant vilkams. Kai kur ta linija sublizga lyg apšviesta šnipinėjančio drono (Maia Kurševa). Tai siena, skirianti Latviją nuo Rusijos. Ar jas pavojingai suartinanti. Demokratinę laisvą šalį, Europą, ir autokratinį vergovės, melo, smurto „rusišką pasaulį“. Bet žemei tie skirtumai nieko nereiškia. Ji visur vienodai žalia. Čia gali braižyti bet kas ir bet ką. Nors ši linija užtepta storais žalio ir juodo akrilo potėpiais, karo kontekste ryškėja jos trapumas ir sąlygiškumas – tai, kas sutarta, gali būti perdaryta ar ištrinta. Juk ištrynė ūkį, kuriame augo Tamanės močiutė, rusiškai pasakojanti, kur kas buvo, o kad būtų tikriau, nubraižiusi sodybos planą iš atminties: čia namas, čia obelų sodas, čia gėlių klomba, čia kriaušė, slyva, šulinys, ąžuolas, duonkepė krosnis, daržinė, tvenkinys. Dabar liko tik ąžuolas. Prie jo ir stovi tylinti moteris, o jos įrašytas balsas ausinėse užpildo lygų lauką vaikiškais prisiminimais. Ne tik apie senelį, karvės pieną vakarais, važiavimą į turgų, bet ir apie vokiečius, išvarymą į kolūkius.

Netrukus paaiškėja, kodėl kaukia vilkai. Tai Krišo Salmanio (Latvija) „Odė džiaugsmui“. Tik iš to džiaugsmo nieko nelieka, kai Beethoveno parašytą Europos himną lėtai atlieka vilkai. Jų balsai piešia buvusią ar būsimą vietą čia, šioje raižytoje, kalnais ir upėmis sudalintoje žemėje, kur civilizacija – tik laikinas potėpis. Čia vėl karaliaujantys vilkai dekonstruoja žmonių tvarką atgal į gamtos dėsnius. Kai kas tai pavadintų dekolonizacija. Ar posthumanizmu. Bet man tiesiog gūdu.

Šias „Kintančias būsenas“, kai praeitis vėl tampa ateitimi, o civilizuotas žmogus – pirmykščiu padaru, fiksuoja Neringos Vasiliauskaitės išvirkšti paveikslai, kurių mediniai rėmai pasakoja istorijas apie žalčius, namų židinius, gaisro sunaikintas pievas, viduryje tylint silikoniniam marmurui – nieko neatspindinčiam nebūties „veidrodžiui“. Banguojanti marmuro juoduma tarsi virsta kitoje patalpoje apmąstomais vandenynais, šylant klimatui grasinančiais paskandinti visus mūsų vietovaizdžius. Kristina Õllek padengė galerijos langus žaliu plastiku, vaizduojančiu šliužų gleives. „Silūro laikotarpiu, maždaug prieš 440 mln. metų, Estijos teritorija buvo greta ekvatoriaus, ją dengė sekli atogrąžų jūra, kurioje buvo gausu įvairių moliuskų, trilobitų, galvakojų, koralų ir jūrų lelijų“, – primena ji. Kažkada ta tolima nežmogiška praeitis atrodė kaip geologų pasaka apie išaugtas Žemės būsenas, bet dabar iš vandens buriama ne tik praeitis – spėjama ir ateitis. Ypač kai iš cheminių spalvų padaryta dangaus fikcija tampa pranašiška (Kristi Kongi, Estija). Tuomet vandenyne pasimetusi Islandija atrodo tarsi niekieno kraštovaizdis, kurį galima apgyventi. Aurelijos Maknytės valia čia persikelia augalai, šilumos išvaryti iš mūsų klimatinės zonos – dar sovietmečiu Antano Sutkaus fotografuota naujametinė eglutė tampa personažu, kuris lyg naujos žemės atradėjas čia renkasi sau vietą. Bet jai nejauku, nėra kur įsikabinti – tik bejausmiai ledynai.

Atidarydama parodą Šelda juokėsi, kad užlipę galerijos laiptais į palėpę patenkame į „rojų“ – pomirtinį pasaulį. Jis atrodo linksmai. Radžiūnaitės nutapyti skaisčiai raudonų pragaro liepsnų deginami žmogučiai vis dar tikisi, kad ir jiems rojuje atsiras vietos, kad jie nepražus prisidirbę nuodėmių. Bet prie paveikslo gali prasibrauti tik pro visur kybančias „Ilgalaikes puošmenas“ – ant sidabrinių grandinėlių sukabintas monetas, vinis, gintaro gabaliukus, juosteles, plastiko ar metalo skrituliukus, išliekančius suirus juos nešiojusių žmonių kūnams. Žemiškus turtus – nuodėmių įrodymus, išliksiančius dar ilgai po mūsų, kai mūsų himnus kauks vilkai. Tai Annos Mari Liivrand (Estija) žaismingas perspėjimas, kurį ji dar sustiprina piešiniais. Vakarų kultūros griuvėsiuose auga gėlės, bet visos nuodingos: barščiai, slėnio lelijos, karvės pastarnoko ašaros, mutavusios saulutės. Tad palėpė – apgaulingai romantiškas vietovaizdis, įtraukiantis, kad neištrūktum.

Toliau – ant grindų išsiliejęs juodulys smaluotomis rankomis griebia subyrėjusio pastato plytas. Jos čia guli seniai, nes jau apaugusios baltais grybais. Bet jei pasilenki, pamatai, kad čia visai ne grybai, o vapsvų lizdas, sliekai (o gal žarnos), paukštukas, gyvulio kaukolė, rankos, siekiančios nuskinti metalines gėles. Tai Eikes Eplik senelio Joosepo sodybos likučiai, užuominos į augalus, kurie išnyko jo žemę pavertus sovietinės armijos poligonu. Joosepo sudaryti Estijos augmenijos žemėlapiai ir aplink sodybą surinkti augalai yra sunaikinto vietovaizdžio reliktas. Išvietintųjų dvasios dar mėgina kabintis ir sugrįžti. Bet nėra kur.

Nors galima ir neprisirišti, nuolat judėti. Tai Rūtos Spelskytės išgyvenimo variantas. Ilgajame galerijos balkone nutįsta jos surinkta „Konfeti kolekcija“, kurios daleles mačiau tarp kitų darbų, bet kol kas neminėjau, nes jie patys randami kaip konfeti, įstrigę tarp parodos logikos plytų. Mažyčiame celofaniniame maišelyje – blizgučiai. Ir užrašas, pavyzdžiui, „iškrapštyti iš ledo iš po mašinos Reikjavike, Islandijoje. Frakkastigar 2023.01.10“. Visas pasaulis. Bet daugiausia – Vilnius, tarsi po didinamuoju stiklu: čia įvardytos gatvės, institucijos, žmonės, su kuriais eita arba kurie rado. Psichogeografija ir laiko žemėlapis – gali tyrinėti jo vietas, kuriose galbūt paminėtas ir tavo vardas. Čia prisimenu Ričardo Šileikos smėlio kolekciją, suneštą ir tebenešamą ne tik jo paties, bet ir draugų iš įvairiausių kraštų. Vis dėlto smėlis – nuosėdinė uoliena, joje užkoduota konkrečios vietos geologinė praeitis, gilusis laikas. O konfeti – pasibaigusios vienadienių žmonių šventės liudininkai, nors iš tiesų liūdnintojai – beprasmė tarša, tik primenanti apie šventės neįgalumą pakeisti mums tekusį krizių ir išbandymų laiką. Rinkdama blizgučius menininkė tarsi švarina žemę, tarsi kaupia istorijas ir iš svetimų švenčių nuosėdų sudėlioja savo kasdienybę, kuri dėl to truputį prašviesėja.

Šią mintį ir išsinešu atgal į gatves, į savo vietovaizdžius, kuriuos taip pat ardo ne tik laikas, bet ir Šeldos įvardyti seisminiai procesai. Tarp neseniai pakeistų šaligatvio plytelių bergždžiai ieškau blizgučio, karvės pastarnoko ašaros ar bent vapsvų lizdo. Bet – nieko. Tik girdžiu, kaip Vilniuje kaukia vilkai, vis nebaigiantys himno.

Paroda veikia iki gruodžio 17 d.

Galerija „Arka“ (Aušros vartų g. 7, Vilnius)