Pro lubas ir ant jų atsirandančias „freskas“ prasiveriantis mėlynas beribis dangus, purūs debesys, didingos nesibaigiančios erdvės. Akmeniniai reljefai ant sienų, daug kam (šiuo atveju ir man) vis dar neaiškūs ikonografiniai simboliai, iš raidžių ir skaičių koduojami ne kiekvienam perskaitomi ženklai. Atrodo, apibūdinu bažnyčią ar kokią kitą šventovę, galbūt jos skliautų plafonus, papuoštus iliuzionistine tapyba, ar puošnias akmenines epitafijas mirusiems su lotyniškais įrašais. Bet žodžiai čia apgauna.
Vos įžengusi į „Editorial“ erdvę, Anastasios Sosunovos parodą, ir pradėjusi žiūrėti į vieną iš keturių ekranų, puikiai suvokiu, kad žvelgiu ne į vaizdus iš bažnyčios, bet į visai kitokių pastatų vidų, kurie čia atsiskleis kaip sakralizuojami objektai. Sosunovos videokūrinys kaip vizualus dienoraštis fiksuoja jos ir pakeleive tapusios draugės išvykos akimirkas. Bet žiūrint žvilgsnis labai dažnai nusisuka ne tiek į pačias keliautojas, kiek į jų kelionės fonu tampančius „Senukus“, „Megą“, „Banginį“ ir kitas panašaus pobūdžio erdves. Šiuos prekybos centrus vienija tai, kad juose įmanoma rasti visus įrankius vis sugriūvančiam pasauliui (bent jau fiziškai) atstatyti. Apie tai nuolat užsimena ir prie naratyvo kūrimo prisidedantis šnabždantis menininkės balsas: praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje gimusi menininkė prisimena iš naujo statomą pasaulį ir laukinius „devyniasdešimtuosius“, ant banknotų atsirandančius driežus ir kiaunes, keitusius žmones, kuriais niekas nebenorėjo tikėti. Ant vertingų popieriaus gabalėlių pasirodę gyvūnėliai žymėjo griūtį, kurią atitaisyti kvietė tie didieji visko turintys prekybcentriai, – savomis rankomis atkurti jau individualius pasaulius, viską padaryti patiems (šį netiesioginį parduotuvių kvietimą atkartoja ir parodos pavadinimas DIY – do it yourself trumpinys).
Bet iš kur čia atsiranda nelabai nuspėjama sąsaja tarp statybos prekių parduotuvių ir sakralių pastatų? Jau pradėdama kalbėti apie šią parodą vardijau ekranuose matytus vaizdus, netikėtai suartėjančius su katalikų bažnyčių interjerais, nors dažnai ir dirbtinai. Šios vartojimo ir statybų šventyklos ne tik paverčia mus kasdieniškais dievais, suteikdamos galimybę sukurti pasaulį ar bent lentyną, kurioje jis sutilptų. Menininkė savo darbe taip pat tyrinėja visų išvardytų prekybos tinklų savininko Augustino Rakausko susižavėjimą abstrakčiu dvasingumo kultu, kuriuo persismelkia ir visi jam priklausantys tinklai. Jo parduotuvėse – dangus ant lubų, amžinybę ir viltį menantys simboliai logotipuose, viską matantys veidai ant sienų bei pamokslus primenančios citatos darbuotojams, skatinančios šypsotis ir maloniai elgtis. „Pamokslai“ tęsiasi bei skelbia vieno žmogaus religiją ir per nuosavą radiją (ne)girdimose laidose.
Visa instaliacija, kurios apsuptyje atsiranda Anastasios Sosunovos videodarbas, atkartoja statybos prekių parduotuvėse matomus vaizdinius arba tokius, kurie žymėtų poreikį jose apsilankyti. Metalo strypų konstrukcijos laiko ekranus (taip pat supanašėja ir su ekranuose kartkartėmis pasirodančiomis, ant kurių šoka jos draugė – videodienoraščio veikėja), apsikarsto guma, metalo atraižomis ir iš laidų lendančiomis vielutėmis. Tarp metalinių konstrukcijų pakimba ir dvi stebėjimo kameros, kaip ir prekybos centre, taip ir šioje galerijoje be perstojo stebinčios lankytojus, mirksinčios ne akimis, o lemputėmis.
Parodoje DIY ir Anastasios Sosunovos kūriniuose industriniai, statybiniai vaizdiniai susipina su religiniais ir kuria savitą, hibridinę ikonografiją. Stebėjimo kameros tampa viską stebinčia Dievo akimi, metalinių strypų konstrukcijos primena ne tik prekybos centrų lentynas, bet ir kiek modifikuotus kryžius. Net ir kolonėlės, iš kurių sklinda svajingas internetines manifestacijas primenantys šnabždesiai, padėtos ant pakylų – lyg didingas balsas iš šventos metalinės blizgančios sakyklos. O statiškoje (nors su pora apvalių bangų) metalinių strypų jūroje atsiranda ir Jėzaus atvaizdas, išraižytas ant cinko plokštelės. Bet ir jis kiek kitoks, nei įprasta, – apsuptas darbo ir statybos įrankių.
Paroda veikia iki gruodžio 2 d.
Projektų erdvė „Editorial“ (Latako g. 3, Vilnius)
