Dėžėje

Iš pradžių buvo tik pluoštelis nuotraukų ir mamos pasaka prieš miegą. Apie dėžę, kurioje užsimezgė „šeimos esmė“. Apie pabaisą šunį, kurio lojimas panėšėjo į kulkosvaidžio tratėjimą. Paskui Jenny Kagan pasakojo tėvų istoriją bendraklasiams ir matė „siaubą jų veiduose / siaubą, kurio aš nejutau“. 

Tai buvo tik pirmas kartas – nepakankamas. Plyšius tarp „pavogtų“ istorijos fragmentų reikėjo kažkuo užpildyti – kad ir dėže, pagaminta pagal mamos prisiminimus ir tėvo brėžinius. Trūko medžiagiškų įrodymų – tokia neįtikėtina ta istorija. Per daug makabriškas ir neįmanomas iš Vilijampolės geto išsigelbėjusių žydų nuotykis. O juk toje dėžėje glūdėjo tiek daug patirties ir suvokimo sluoksnių: „Mano mama visada norėjo rasti būdą savo istoriją perteikti taip, kad tai nebūtų paprastas linijinis pasakojimas.“ 

Kaip ją perteikti? Spręsti turėjo Jenny. Yra begalybė būdų. Ir kas tik neišmėginta – nuo tradicinių iki, regis, netinkamų pasakoti apie Holokaustą kaip Arto Spiegelmano komiksų knygelė „Maus“ (1991). Sunkiausia padaryti taip, kad pasakojimas pasiektų klausytoją, kurio dėmesys šiam nusikaltimui nusidėvėjęs jau iš anksto (taip, žinom, žinom, siaubas, ir nereikia apie tai kartoti). Mintis tą istoriją pasakoti mieste, kur ji vyko, turbūt kilo dar tada, kai menininkė ir kuratorė Paulina Pukytė pakvietė britę Jenny Kagan 2017 m. Kauno bienalei sukurti laikiną paminklą. Tuomet jos paprašytos pardavėjos dalijo „Aibės“ pirkėjams maišelius „Į kairę“ ir „Į dešinę“ – taip pat atsainiai kaip 1941 m. spalio 28 d. vyr. seržantas Helmutas Rauka piršto judesiu siuntė žydus, daug valandų prastovėjusius toje pat vietoje, arba toliau vergauti, arba mirti. 2007 vyrai, 2920 moterų, 4273 vaikai buvo nužudyti per vieną dieną. Gete gyventojų sumažėjo daugiau nei trečdaliu. 

Tą vakarą dar vienas kito nepažįstantys Jenny tėvai grįžo „namo“, taip pat – jų motinos (Mira Kaganienė ir Ženia Štromienė) bei Margaritos Štromaitės (Maros – Jenny mamos) jaunesnis brolis Aliukas (Aleksandras Štromas), vos nenusiųstas į „blogąją pusę“. Ir nors paskui jie dar daug kartų turės išsisukti nuo mirties, Jenny ši diena – pamatinė, nes 1965 m. tą pačią dieną gimė ji pati. Vaikystėje klausėsi mamos pasakojimo vėl ir vėl. Užaugusi dirbo teatro šviesų dailininke. Ši patirtis, matyt, pasufleravo sprendimą – apleistame name Kauno centre, šalia istorinės prezidentūros, ji parodą surežisavo kaip įvietintą patirčių spektaklį. Žiūrovas, apsivilkęs (arba ne) paltą su prisiūta geltona žvaigžde arba su baltu raiščiu, tampa veikėju, patalpa po patalpos artėjančiu link tiesos.

Scenarijus veda žiūrovą prisiminimo keliu, kuo panašesniu į nueitą pačios Jenny. Iš pradžių – tarsi nieko baisaus. Paslaptingoji dėžė yra tik žaislų dėžė, kurioje guli tėvai-lėlės. Molotovo–Ribbentropo paktas sužaidžiamas kaip šachmatų partija, kalbantis apie grėsmę iš rytų ir vakarų. „Atrodo, kad mūsų maža šalis yra mažytis angelas, įstrigęs tarp raudonojo ir rudojo velnio“, – išgalvotame mamos dienoraštyje rašo Jenny. Netrukus paaiškės, kad ne angelas, bet kol kas Štromų šeima laisvai keliauja į Vokietiją, mato ten žydams nustatytas taisykles, jiems skirtus suolelius Berlyne. „Ir nors mums nereikia to laikytis – juk mes lietuviai! – prisimenu, kad visi demonstratyviai ant jų atsisėdome.“ 

Po kelių mėnesių sovietai okupuoja Lietuvą ir atima Štromų šeimos namus. Kita – kapitalistų Kaganų – šeima taip pat praranda namus, be to, ir tekstilės įmonę „Gamyba“. Jai vadovauti paskirtas eilinis girtuoklis švonderis tuoj sunaikins, kas taip ilgai ir išmintingai kurta. Štai čia mums pristatomas apsukrusis Juozapas Kaganas, buvusio savininko sūnus, vos dvidešimt penkerių metų jaunuolis. Jis nujaučia, kad tik gerai veikianti įmonė gali išsigelbėti šeimą nuo Sibiro. Eina tiesiai pas Komisarą ir pristato drastiškų priemonių planą. Planas veikia, įmonė tampa pavyzdinė, šeima ir įmonės darbininkai išsaugomi. Tada šalį okupuoja naciai. „Gyvenimas prie sovietų buvo tarsi komandosų rengimo stovykla, ruošianti mus gyvenimui prie vokiečių“, – vėliau sakys Juozapas. 

Įžangą pasakoju schematiškai nenorėdama išduoti visko, bet turiu pristatyti pagrindinius veikėjus, kaip daro Jenny Kagan. Ji siūlo žiūrovui sėstis į prabangų tarpukario krėslą ir klausytis apie žmones, kurių apšviestos nuotraukos kabo ant sienos priešais. Štromų šeimos – į kairę nuo durų, Kaganų – į dešinę. Jau čia, pačioje pradžioje, sužinome ir pabaigą – kad dalis šių žmonių išsigelbės. Vaikus – Maros pusseserę Ireną Veisaitę ir Aliuką – priglaus lietuvių šeimos. Kitus išgelbės Juozapo išradingumas. Teks nueiti visą parodos kelią, kad sužinotume – kaip. Ir tik maždaug viduryje suprasime, kad viso to košmaro centre – meilės istorija, nors užuominų buvo dar labirinto prieangyje. „Jie gyveno ilgai ir laimingai“ pabaigą žada ir švytintis rožinis užrašas „Pasaka“. Bet gal tai – paprastas istorinis faktas. Mat sovietiniai okupantai Jurgiui Štromui patikėjo valdyti kino teatrą „Pasaka“. Toks pavadinimas nesunkiai įvilios žiūrovą, nes visoms istorijoms garantuoja laimingą pabaigą. 

Tikrovėje laiminga pabaiga nebuvo garantuota. Tiksliau: garantuota buvo tragiška pabaiga. Neatsitiktinai tas švytintis žodis „Pasaka“ kabo virš rūsio, ant kurio dugno rangosi žarna. Kol skaičiau įžanginį scenarijų, iš jos pylėsi vanduo, mano atmintyje prausiantis atvežtuosius į koncentracijos stovyklą, šią akimirką apsidžiaugusius, kad iš vandens čiaupų nepasklido mirtinos dujos. Bet jau vien įsakymas visiems nusirengti ir praustis šaltu vandeniu yra smurto aktas, kurio tikslas – priversti suprasti, kad šiai mašinai tu nesi žmogus, subjektas su savo teisėmis ir pareigomis. Esi tik „nuoga gyvybė“, su kuria galima daryti ir štai ką: „Į burną įkišta žarna / Skandinanti juos iš vidaus / Tada nuplaunanti kraują.“ 

Šniokščiant vandeniui skaitau, apie ką kalbasi trys be vyro namie likusios moterys – vokiškai ir rusiškai (Jurgis Štromas jau areštuotas ir plauna automobilius Lietūkio garaže, iš kurio nebeišeis). Ženia Štromienė lakuojasi nagus. Šis kasdienės estetikos veiksmas, kaip dabar jau žinome, yra būdas išsaugoti sveiką protą karo metu. Paskui tie patys raudoni nagai gražiai atrodys ant plytų sienos, kai į namus įsibrovę baltaraiščiai jas išvarys į gatvę, lieps stovėti pakėlus rankas, o patys vogs jų turtą. Tuomet kaimynystėje gyvenanti lietuvių šeima atsidarys langą, kad geriau matytų, kaip jas nušaus, tik lieps smalsaujančiai dukrai valgyti pietus, „kaip ir dera gerai mergaitei“. Ar įmanoma išlikti gera mergaite, jei sugebi valgyti, kai šaudo tavo kaimynus? Tačiau šįkart mergaitės moralės išbandymas neįvyks iki galo – trims moterims bus leista grįžti į apvogtus namus. O žiūrovo atmintyje liks nulakuotų nagų vaizdas, šiemet susijungęs su fotografija iš Bučos: iš po žemių kyšo moters ranka ką tik nulakuotais nagais. Ją atpažins manikiūrą dariusi grožio paslaugų teikėja. O analitikai aiškins, kad iškrypėlį agresorių ypač maloniai jaudina galimybė išniekinti savo grožiu besirūpinančią moterį. Agresorių jos orumas žeidžia. Dabartinis karas padeda suprasti pasakojimo apie aną karą subtilybes.

Iš tos įžanginės scenos išsinešu dar vieną sukrečiančią patirtį. Ką tik save vadinę lietuviais žydai dabar jau išsigąsta išgirdę ką nors kalbantis lietuviškai. Suvokimas, kad lietuvių kalba gali kelti siaubą, virsta kietu gumulu mano gerklėje. Tai ne tik kolektyvinės atsakomybės už nusikaltimą jausmas, bet ir niekada neišnyksiančios grėsmės įsisąmoninimas: tie, kurie pasitenkina tiktai kankindami kitą, visada yra šalia. Pernai gal ir būtume galėję šią parodą patirti kaip jau užgijusios praeities žaizdos atvėrimą, šiemet tai jau yra pasakojimas apie žmoguje amžinai įsišaknijusį smurto geismą. 

Jenny Kagan surežisavo parodos erdvę kaip pasąmonės labirintą, į kurį patekęs žiūrovas žingsnis po žingsnio patiria, kaip nejučia galima paversti kitus ar pačiam virsti persekiojamu padaru. Tamsa, drėgmė, ilgas padūmavęs koridorius, kuriuo galima eiti tik tiesiai ir labai susikaupus, kad į spygliuotą vielą nesusiplėšytum drabužių (štai kam reikalingas paltas su Dovydo žvaigžde – jis apsaugo žiūrovą, kaip baltaraiščių terorizuojami žydai tikėjosi apsaugos Vilijampolės gete, į kurį patys skubėjo kraustytis). Tavo, menamo žydo, teises ir laisves palaipsniui naikina vis tirštėjantys nurodymai. Juos mes žinome, bet vis tiek: privaloma nešioti žvaigždę, negalima eiti šaligatviu, privaloma kraustytis į getą savo lėšomis, negalima į miestą neštis pinigų, draudžiama kūrenti pastato dalis, privaloma atiduoti visus elektrinius prietaisus, visus metalinius daiktus, artėjant žiemai – kailius, nėščios moterys bus nušautos vietoje... Visa tai perskaitau būdama tarsi gatvėje, tik plona siena atitvertoje nuo miesto, kurio garsus girdžiu: automobilių ūžesys, praeivių pokalbių nuotrupos, kažkur skubančios pagalbos tarnybos sirenos. Suprantu, kad miestui aš su savo niauriomis mintimis apie neįmanomą žydų padėtį esu nematoma, kad miestas apie šitos vietos egzistavimą net nenori žinoti ir niekada nenorės prisiminti, kai ši jos funkcija – papasakoti praeities kauniečių istoriją – pasibaigs. 

Ir kontrastas: elegantiškame tarpukario salione ant stalų išdėlioti žaidimai, kuriuos galima žaisti, palošti iš savo gyvenimo. Bet išlošti nepavyks – jie taip sukonstruoti, kad tavo pastangos palinksmintų žaidimo taisyklių kūrėjus. Jie juokiasi, o tau baisu. Nuo to jiems dar linksmiau. Nes tu – šito absurdo teatro laboratorinė žiurkė. 

Inteligentų akcija irgi buvo jų žaidimas. Jie paskelbė, kad penki šimtai protingiausių žydų galės dirbti archyvuose ir gaus didesnį maisto davinį. Naivi poniutė Mira liepė savo sūnui Juozapui brautis į eilę, tapti bent jau geto elitu. Bet Juozapas nėjo. Tie penki šimtai buvo nužudyti, o jis išgyveno. Paskui sutiko Marą ir užkariavo jos širdį kaip pasakose: ji iškėlė neįmanomą sąlygą, jis ją įgyvendino, ir taip jie susituokė. Meilės istorijos centre – virš juodos bedugnės kabanti palapinė, kurioje patefonas groja Čaikovskio 4-ąją simfoniją, o Mara geria degtinę. 

Po vestuvių jie kartu su Mira persikrausto į dėžę, kurią Juozapas slapta sukonstravo geležies liejykloje. Kiek matėme filmų ar skaitėme pasakojimų apie slaptose patalpose išsaugotus žydus? Ši būtų viena iš daugelio, jei ne Jenny Kagan pagal mamos pasakojimus parašyti dienoraščiai, scenarijai, laiku pasakojimo liniją pertraukiančios instaliacijos ir pastato vidaus suplanavimas. Šitaip ji tarsi jau pažįstamą schemą užpildo neįmanoma kasdienybe, kurios konfliktai vyksta pašnibždomis. Įsivaizduokite: prie gero gyvenimo pripratusi anyta ir marti dėžėje, negalinčios net sukrebždėti, nes gresia mirtis. Ir taip – keletą mėnesių, kol Juozapas supranta, kad bėgdami naciai susprogdins liejyklą, o kartu su ja – ir slaptąją šeimą.

Nenoriu pasakoti detalių, kad nesugandinčiau patirties dar nemačiusiems parodos. Jai užsidarius, pasakojimas liks Jenny Kagan knygoje, kurią verta nusipirkti. Bet negaliu nepaminėti išgelbėjimo simbolio – per akutę trikampiame langelyje pamatyto berniuko su oželiu. Taip pat svarbu įvardyti gelbėtojus, nes be jų laiminga pabaiga nebūtų įmanoma. Pirmiausia – tai ponas Johannesas Brussas, kuriam Juozapas padeda sovietams jį varant „atgal“ į Vokietiją, o paskui jis padeda Juozapui, nors ir aikštydamasis. Antrasis – tai Vytautas Rinkevičius, kurio veide Juozapas per akimirką „sugebėjo įžiūrėti kažką tokio subtilaus ir sunkiai apibrėžiamo kaip gero žmogaus esmė“. Juozapas neįtikėtinai įžūliu poelgiu išgelbėja Vytautą iš gestapo kalėjimo, o paskui Vytautas ilgai gelbėja jo šeimą rizikuodamas savo šeima. Ir galiausiai – Marija ir Antanas Macevičiai, priglaudę minėtą berniuką su oželiu, o paskui ir jo seserį su jos naująja šeima. 

Jenny Kagan visus išgelbėtuosius ir gelbėtojus dar kartą pristato parodos pabaigoje. Tarp įrėmintų portretų – dar daugiau tuščių rėmų. Skaitau apie kiekvieną ir vos nepraeinu tamsaus kambariuko. Ten – mąsli muzika ir tuštumoje spingsinčios žvaigždės, padarytos, regis, iš vielos spyglių. Jos šiek tiek virpa, o aš verkiu. 

Paroda yra „Kaunas 2022“ inicijuoto Istorijų festivalio dalis.

Veikia (Gimnazijos g. 4, Kaunas) iki spalio 30 d.