Moterų kovos būdai

Pirmomis karo Ukrainoje savaitėmis socialiniuose tinkluose sklandė ginkluotų moterų nuotraukos. Kovo 8-ąją jos pažymėjo filmuotais atsišaukimais. Sakė: išvežėme vaikus į užsienį, mūsų genofondas išsaugotas, dabar kausimės už tėvynę. Jų veidai buvo griežti, balsai – nuožmūs. Profesionalios karės valkirijos ta pačia proga irgi žadėjo „padaryti savo darbą iki galo“ – išvyti okupantus. Sklido ir žuvusių moterų karių nuotraukos. Ir išvaduotų iš nelaisvės, prievarta nuskustais plaukais. Moterų su šautuvais ir karinėmis uniformomis vaizdai atkreipia dėmesį, nes prieštarauja stereotipui. Net ir nepaisant kine vis pasirodančio karžygės personažo, taip pat ir Svetlanos Aleksijevič knygos „Karo veidas nemoteriškas“ herojų, Žana dʼArk tebėra išimtis, kuri sudeginama ant laužo. Karas nėra nei moterų sumanymas, nei užduotis. Tačiau būtent jos daugiausiai nukenčia suirus taikos meto tvarkai – čia pakaks prisiminti, ką girdėjome apie Bučą. Kaip tik todėl ne man vienai dabar atrodo patraukliau prisijungti prie tų kovojančių, o ne pasyviai laukti.

Įsivaizduoju, kad panašiai jautėsi ir mąstė moterys, apie kurias pasakojama Lietuvos nacionalinio muziejaus parodoje „kovotoJOS XIX–XX“. Kai kurias prisimenu dar iš sovietinių vadovėlių – tai Emilija Pliaterytė (Platerytė), elegantiška 1830–1831 m. sukilimo dalyvė, vilkinti mundurą, prisisegusi kardą, jojanti ant žirgo besiplaikstančiais plaukais. Štai kaip apie ją atsiliepiama Vilniaus gubernatoriaus kanceliarijoje: „Maišto metu vadovavo maištininkų gaujai, kuri apvogė Kauno pašto stotį. Dėl savo poelgių nesigailėjo ir neatvyko su atgaila pas teisėtą valdžią, paspruko į Lenkijos Karalystę.“ Tuomet fotografija dar nebuvo išrasta, o piešiniai herojes (ir herojus) romantizuoja, karo siaubo neperteikia. Fotografija atviresnė ir negailestinga. Vėlesnių laikų kovotojos ne visada atrodo patraukliai, ypač kai jas fotografavo jau areštuotas, vežamas į tremtį, kalinamas, kankinamas, mirusias. Raštiški dalyvių liudijimai taip pat kartais fotografiškai dokumentuoja smurtą. Štai Bronė Jovaišaitė-Pačinskienė apibūdina kovos draugų susisprogdinimą, priešui apsupus jos šeimos viensėdyje įrengtą bunkerį: „Railaitės buvo likę pusė galvos ir kuokštas plaukų, Šarūnas be dešinės rankos ir be galvos, brolis Juozas irgi be galvos. Ir taip mus visus su žuvusiaisiais sukrovė į sunkvežimį, įlipo dar šeši kareiviai ir tiesiai į Kauno saugumą nuvežė.“ Per daug šiurpu laikraščio puslapiams? Galbūt. Bet ką tik matėme „Azovstal“ fotografijas. O buvusiame Lukiškių kalėjime tokie tekstai atrodo kaip čia buvę, lyg kalinių įrašai ant sienų.

Buvęs kalėjimas dabar, sako, yra jaunimo mėgstama pramogų vieta. Todėl ir sumanyta čia surengti parodą. Suprantu, kad tai – ekskursija įstatymų daugmaž besilaikantiems piliečiams į egzotišką, smurtu įtvinkusią vietą. Paroda instaliuota nuteistųjų iki gyvos galvos korpuse – ten, kur tie piliečiai neplanuoja kada nors patekti. Kameros nedidelės, siauros, galbūt – vienutės. Tebėra gultai, prausyklės ir unitazai – visi būtini patogumai, kad gyventum tvarkingai iki mirties. Kaip viešbutyje – gal todėl juos taip mėgstama įrengti buvusiuose kalėjimuose? Kiekvienoje kameroje pristatomas pasakojimas apie vis kito laikotarpio moteris, skirtingomis priemonėmis kovojusias beveik visada (išskyrus du kartus) su tuo pačiu priešu – Rusija. Vienas pasakojimas primena, kaip greitai čia galima atsidurti net ne kovojant, o tik įsimylėjus kovotoją. 1864 m. birželio 9 d. Kazimiera Bulevskytė parašė laišką „korikui“ Michailui Muravjovui, prašydama jai leisti susituokti su Lukiškėse kalinčiu ir tremties laukiančiu Minsko sukilėliu gydytoju Petru Čekotovskiu, kad galėtų kartu su juo keliauti į Irkutską. Laišką ji baigia šitaip: „Jūsų Prakilnybe! Prašau atleisti už mano drąsą, bet išgirskite šauksmą sielos, kuri tikisi Jūsų gailesčio palankiai išsprendžiant mūsų likimą.“ Korikas buvo gailestingas – išsiuntė į Sibirą abu.

Ankštos kameros suspaudžia kovotojų istorijas iki miniatiūrų ir tai joms tinka. Nes kovotoJOMS, skirtingai nei kovotojams, istorijoje ir kultūros atmintyje skiriama nedaug vietos. Kai tik pagalvojame apie pokario partizanus, atmintyje iškyla miške išsirikiavusių vyrų nuotraukos, Varėnos rajone, beje, darytos fotografės Gražinos Pigagaitės. Bet juk buvo ir nemažai partizanių. Jų gausą efektingai liudija slapyvardžiais aprašinėtos vienos kameros sienos, tarsi jos visos būtų čia susirinkusios: Žalgirė, Varnalėša, Ūkanėlė, Stirna, Ugnelė, Pelytė, Didvyrė... Slapyvardžiai irgi – tarsi pasipriešinimo kūriniai. Kai kurios partizanės kovojo ginklu, kitos slaugė sužeistuosius, bet daugiausia buvo ryšininkių, apkeliaudavusių visą Lietuvą traukiniais ar dviračiais, kurių rėmo ertmėje buvo slepiami vado įsakymai ir laiškai. Buvo tikimasi, kad į moteris okupantų valdžia gal neatkreips dėmesio ir pašalietis nenustebs, kai ji ištars slaptažodį: „Kieno supuvęs šulinys?“ („Tinginio“, – atsakys žinantis klausimo reikšmę.) Dėl tos priežasties kartais ir partizanai keliaudavo persirengę moterimis.

Pokario ryšininkės tarsi kartojo nematomus XIX a. knygnešių kelius. Nors Juozo Zikaro sukurtas paminklas knygnešiams vaizduoja vyrą, knygas gabeno ir moterys. Rašytoja Gabrielė Petkevičaitė Bitė suorganizavo visą gabenimo ir platinimo tinklą. Įvairių socialinių sluoksnių moterys keliavo „tamsiomis naktimis, lietingu oru arba siaučiant pūgai, purvynais, užpustytais keliais. Knygas slėpdavo šieno vežimuose, pelų maišuose, tarp namų apyvokos daiktų; norėdamos nukreipti pareigūnų dėmesį, įsisodindavo į vežimus „ligonius“ ar „pamišėlius“, vaišindavo pareigūnus pyragais ir obuoliais“. Nepaisant visų gudrybių, už šią „nacionalistinę“ veiklą baudžiamojon atsakomybėn buvo patraukta daugiau nei pustrečio tūkstančio moterų. Vis dėlto šis skaičius liudija ne tik nesėkmes, bet ir tai, kiek daug moterų kovojo XIX a. informaciniame kare.

Mažose kalėjimui iki gyvos galvos nuteistųjų kamerose pasakoti istorijas galima tik glaustai – lakonišku aprašymu, fotografija, trumpu filmuku, daiktu. Štai Sausio 13-ąją simbolizuoja raudonas telefonas, kurį TV studijoje naudojo Eglė Bučelytė. Yra ir mažytė jos, kalbančios tuo telefonu, nuotrauka. Tos nakties neišgyvenusiems tai gal tebus nieko nesakantis readymadeʼas. Bet aš jį pamačiusi girdžiu: „Mes dar gyvi, mes kalbame į Lietuvą. Mes tęsime laidą, kol prievarta iš čia išvarys“, – ir tyla. Tiesa, balsai netrukus pradėjo sklisti iš Sitkūnų prie Kauno, ten irgi buvo panašių telefonų, kuriais pavyko atkurti ryšį su pasauliu. Buvo ir telefonas, kuriuo Vytautas Landsbergis skambino Georgeʼui Bushui ir mėgino prisiskambinti Michailui Gorbačiovui, bet tas „miegojo“. Tų kitų telefonų šioje parodoje nėra, nes čia siūloma atkreipti dėmesį į žurnalistę kaip ne mažiau svarbią kovotoją, kurios ginklas yra žodžiai, tapę tos nakties simboliu – kaip karo Ukrainoje simboliu tapo aštresni Gyvačių salos gynėjo žodžiai. Eidami į parodą tokių kovos variantų gal ir neįsivaizdavome.

Taigi paprasti buitiniai daiktai kai ką prisimena. Pavyzdžiui, aliumininis šaukštelis, toks, kokiais tekdavo valgyti sovietinėse mokyklose. Partizanų ryšininkei Monikai Alūzaitei nepavyko nusišauti – kulka išlėkė per pakaušį, chirurgai išvalė žaizdą ir ji liko stribų rankose. Po keleto dienų ligoninėje gavusi manų košės su džemu, ji pasiliko šaukštelį, „palindo po antklode, nulaužė aliumininio šaukštelio kotą ir atvyniojusi bintą dūrė sau į žaizdą.“ Bet ir vėl nenumirė – parodoje tai akivaizdu, nes ji pati filme pasakoja apie nesėkmingus bandymus šitaip išsisukti nuo kankinimų ir tardymų. Čia cituoju jau ne iš parodos, bet iš 2020 m. „Baltų lankų“ išleistos istoriko Mariaus Ėmužio knygos „Partizanė. Monika Alūzaitė – moteris laisvės kovose“ (p. 145). Dabar jis – vienas iš parodos kuratorių kartu su Kęstučiu Kilinsku, Olga Mastianica ir Aiste Petrauskiene. Jiems talkino daugiau istorikų, padėjusių išryškinti skirtingų laikotarpių kovotoJAS.

Pasakojimus prie tikrovės „pririšantys“ daiktai iškart traukia dėmesį vos įėjus į kamerą. O štai per spaudos konferenciją žadėtą nepriklausomybės kovų kulkosvaidį vos pastebėjau, nes jis tarsi užmaskuotas tarp gultų ir metalinių virbų. Tai – seserų Anelės ir Kostutės Juzonyčių trofėjus. Jos nebuvo karės, tiesiog gyveno netoli tos vietos, kur bolševikų atakuojamas Lietuvos kariuomenės pirmasis pėstininkų pulkas turėjo paskubomis trauktis ir paliko 5 sužeistuosius bei 2 sunkiuosius kulkosvaidžius. Seserys tai pastebėjo, apsimetė, kad eina parsivesti gyvulių, pagelbėjo sužeistiesiems pasiekti savus ir nusirideno kulkosvaidžius. Vėliau jos dar nukirto per laukus nutiestą telefono kabelį, kuriuo buvo perduodami įsakymai iš stebėjimo punkto, ir „bolševikų pabūklai Subatiškėse nutilo“. Už visa tai seserys apdovanotos Vyčio Kryžiaus ordinu – šio aukščiausio valstybės apdovanojimo kavalierių tebuvo 1788, iš jų – 9 kavalierės, kurios pasižymėjo kaip žvalgybininkės, slaugytojos, gydytojos, kariuomenės švietėjos. Moterų pagalba nepriklausomybės kare dažniausiai buvo nematoma, vadavietėse nesuplanuojama, žemėlapiuose nepavaizduojama. Bet štai tokie veiksmai kaip seserų Juzonyčių garantuoja okupantams nesėkmę, o savai armijai pergalę ne tik tada Lietuvoje, bet ir dabar, Ukrainoje.

Nacių okupacijos laikais kilęs vadinamųjų „Angelų“ pasipriešinimas Holokaustui ir turėjo būti tylus, nematomas. Moterys gelbėjo žydų šeimas, ypač – vaikus, kuriuos pakrikštydavo, įsivaikindavo. Už tokią veiklą Polina Tarasevič buvo sušaudyta, sugrįžę sovietai kai kurias ištrėmė į Sibirą. O štai bibliotekininkė Ona Šimaitė buvo išvežta į Dachau koncentracijos stovyklą. Apsimetusi, kad reikia išieškoti žydų pasiskolintas knygas, ji nešdavo į Vilniaus getą laiškus, padirbtus dokumentus, pačios nupirktus daiktus, o išnešdavo vertingas knygas, archyvinę medžiagą. Skaitant tuos pasakojimus dingteli, kad ir mūsų kasdienybėje pasitaiko situacijų, nors ir ne tokių žūtbūtinių, kai tenka rinktis: ar toliau gyventi stengiantis nematyti, kaip niekinami ir nužmoginami kitokie, užsikemšant ausis, kai juos pravardžiuoja ir kviečia žudyti, ar kažko imtis, kad ir beviltiško, bet vis tiek galinčio kitam bent palengvinti gyvenimą, jei ne išgelbėti? Ar išdrįstame tapti „Angelų“ vertomis palikuonėmis, net kai niekas negrasina mirties bausme ar konclageriu?

Taigi paroda „kovotoJOS“ rodo gausybę būdų, kaip galima kovoti, net kai patriarchalinės nuostatos tau trukdo patekti į kariuomenę. Štai nors nepriklausomoje Lietuvoje įkūrus Šaulių sąjungą leista į ją stoti ir moterims, joms ir toliau skirdavo „moteriškas“ veiklas. „Jos užsivilko karių šaulės uniformą ir stojo į vieną rikiuotę su šauliais vyrais, tačiau socialinės normos nesikeitė taip greitai.“ Uniforma atskiria tave nuo civilių ir suteikia karinę tapatybę. Bet gali uniformą pasidaryti ir pati. Kaip prieš 1863–1864 m. sukilimo malšinimą gedulo mada protestavusios Vilniaus ponios, vilkėjusios juodas suknias, segėjusios juodus papuošalus, padarytus iš šlifuotos akmens anglies ar dervos. Kovotojos uniforma gali tapti ir kasdienis paltas, kai jame skylę išdegina sovietinio tanko šūvis prie televizijos bokšto. Todėl koridoriuje tarp kamerų išrikiuotos manekenės, vilkinčios vis kitomis uniformomis, tarsi žygiuoja iš XIX a. vidurio į ateitį: gedinčios „sukilimo dukros“, medicinos seserys, šaulės, partizanės, televizijos bokšto gynėjos. Ši kolona – begalinė, nes kol Lietuva turės imperinių užmačių neatsisakančią kaimynę, tol teks priešintis. Ir moterims.

Paroda veikia iki gruodžio 4 d.

Buvęs Lukiškių kalėjimas (Lukiškių skg. 6, Vilnius)