Kas ten auksu žiba?

Kodėl yra svarbu rašyti apie sąlyginai mažą parodėlę kažkur ten kurorte? Tai tik iš pažiūros mažas įvykis, o realiai tai yra viltingas kurso pasikeitimas, ištisas fenomenas ir geros naujienos taikomuoju vadinamo, labiau su technologijomis susijusio, bet konceptualaus meno kūrėjams. Paaiškinu: nors sovietmetis buvo visais esminiais vertybiniais dalykais melagingas ir žalojantis laikas, jis kartu buvo ir gana palankus įvairioms meno sritims, nes teikė materialinę bazę kūrėjams, siūlė organizuotas darbo bei sklaidos galimybes. Išsikovojus nepriklausomybę bazės menko, tačiau atsivėrė neregėtos turinio, mokymosi, kūrybos laisvės galimybės. Lietuvos metalo, emalės, keramikos, tekstilės, juvelyrikos (ir kt.) kūrėjai patys organizavosi ir, kas svarbiausia, įspūdingai vystė savo raišką likdami nepaprastai, o kartais ir stulbinamai aktualūs, paveikūs, fantastiški. Tačiau jie naujoje hierarchijoje liko šiek tiek nustumti. Tą patraukimą į šoną nuolat paneigia nokautuojančiais pasirodymais. Paminėsiu tik kelis: Birutės Stulgaitės, Roko Dovydėno, Laimos Oržekauskienės ir dar daugelio ryškių kūrėjų, besirandančių iš su taikomąja daile siejamų meno šakų kursų, tikrai niekaip nepavadinsi tik cecho darbuotojais. Kitaip tariant, daugelio meno šakų lygis yra labai aukštas, nepriklausomai nuo vis dar pasitaikančio kreivo požiūrio ir nuo podukros pozicijos institucine prasme. Situacija, žinoma, nėra statiška, vyksta bienalės, steigiasi specializuotos galerijos ir panašiai, bet ryškus netolygumas dar tikrai neįveiktas.

Ir šioje istorijoje svarbią vietą užima muziejus. Su Arūno Gelūno atėjimu į direktoriaus poziciją Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje situacija ima keistis. Prie Vilnelės esantis Taikomosios dailės muziejus, regis, perskaito, kas ant jo parašyta, ir atsiveria šiuolaikinio taikomojo meno kūrėjams. Palangos gintaro muziejus, kuris yra to paties LNDM padalinys ir pasakoja gintaro ne tik kaip medžiagos, bet ir pritaikymo (daugiausia juvelyrikoje) istoriją, taip pat ima skirti vieną (koplyčios) erdvę šiuolaikinės juvelyrikos parodoms. Čia geriausi iš geriausių, aktualieji traukia mus į savo pasakojimus, sutraukia pasaulį į kitą mastelį ir pakviečia perkelti medžiagų, paviršių, simbolių ribas. Tai reiškia, kad nepriklausomybės laikotarpiu kone savaime suvešėję progresyvūs meno reiškiniai įgauna savęs vertas erdves, ilgesnį ekspozicijų laiką ir su jais dirba šviesiausi protai, karščiausios širdys. Tai palaipsniui gali pakeisti ir mūsų bendrą tokių meno šakų vietą dailės istorijoje. Iš tikrųjų mes visi labai praturtėjame.

Todėl ta maža parodėlė yra svarbi kaip vienas iš lūžtančios bangos purslų, kuris taip džiugina. Tačiau dabar reikia priminti sau, kad dėl istorinės svarbos ji vis tiek turi teisę domėtis savais reikalais ir nebūtinai prisisotinti patoso. O man, pasidžiaugus laimingu taikomosios dailės situacijos posūkiu, sugrįžti į savo kritikės įtarumą ir galiausiai aptarti žadėtą parodą.

Paroda atidaryta dar sausio pabaigoje, kai Palangoje tuščias gatves ir pajūrį stebėjo tik pavieniai vaikščiotojai. Tačiau prieš pat vasarą, pumpurams sprogstant ir parke nenutylant kikiliams, keršuliams ir strazdams, žmonių vis daugiau ir jie iki vasaros pradžios gali spėti patyrinėti Karinos Kazlauskaitės parodą „Organiniai žaidimai. Juvelyrika ir objektai“. Ji organiškai įsilieja į įprastas pajūrio praktikas. Kaip ir paplūdimyje, kur tarp smėlio mėtosi įvairiausių formų šakaliai, kriauklės ir kitos organinės bei neorganinės nuoplaišos, taip ir ekspozicijoje tarp durpių briketų iškaišyti jos objektai, jie irgi organiniai, panašių spalvų, tik šiek tiek pakultūrinti auksu, tikslesne linija, sujungimo struktūra. Bet, kaip ir prie jūros, gali rasti besimėtančią plaukų gumelę, batraištį, patiestą rankšluostį. Jis mane, beje, labiausiai pralinksmino ir subalansavo rimties bei išdaigos pusiausvyrą. Stačiai įvietino eksponatus.

Taigi dalis eksponatų, įskaitant gintarą, ir vizualinių įspūdžių grąžina mus į paplūdimį, bet kita dalis yra susijusi su kaimu ir buitine gyvulininkyste, augalininkyste: džiovintos kiaulių pūslės, žarnos, oda, džiovinti žirniai, tie patys žeme kvepiantys durpių briketai (dovanoti firmos „Klassman-Deilmann“ iš Šilutės raj., iš kur kilusi ir autorė), kurie bendram vaizdui suteikia paslaptingumo ir kvietimo ieškoti / atrasti efektą. Parodos kuratorė Jurgita Ludavičienė (viena iš tų šviesiųjų protų, karštųjų širdžių) pasakoja, kad menininkė ilgisi archajiško žmogaus ir gyvūno bendrabūvio, kuris atrodydavo toks organiškas anksčiau ir taip šokiruoja dabar, kai savas ir mylimas gyvūnas ilgainiui virsta valgiu, apranga, apavu. Požiūrio į gyvūną slenkstis man yra pažįstamas. Abi būsenas galiu atpažinti kaip savo. Nors džiaugiuosi, kad man nereikia nieko knekcinti, man artimas menininkės nesidygėjimas kūno organika. Galų gale, neskaitant etikečių, galima ir nežinoti, kad čia gintarų vėrinį kaip gyvatė nurijusi žarna, o tie išdidinti, auksuotais galais, didelės ponios krūtis primenantys bumbulai yra pūslės iš kiaulės pilvo. Organiniai kvapai neryškūs, bet susitelkus juntami. Ir priėmus faktą, kad prieš akis – gyvybės ir mirties (abjektiški) padariniai, formos tampa gilesnio turinio, sužvilga Lietuvoje populiaraus egzistencializmo blyksniu. Gal gyvūnų liekanų čiupinėjimas nėra toks asmeniškas kaip Sally Mann fotografijose, tarkim, jos grožėjimasis ir švelnumas apžiūrint mylimo šuns kaukolę, nes mylima viskas, kas susiję su meilės objektu. Tačiau turi išminties, kurį spinduliuoja viską savo rankomis atliekantys kaimo žmonės. Muziejuje tas gamtos ir kultūros santykis vėl kitaip atrodo: nebe kaip iniciacija, priartėjimas prie tikro gyvenimo, nes eksponato statusas suteikia atstumą, juvelyrika ir menas kviečia ieškoti santykio, t.y. žaisti, bandyti rasti vietą erdvėje, sąmonėje.

Narpliojant vaizdus tampa akivaizdu, kad žaidimo idėja šioje parodoje labai svarbi. Apie tai mus įspėjo dar parodos pavadinimas. Kvietimą žaisti patvirtina ekspozicijos pobūdis (architektas Vladas Balsys): durpių apkasai, „Dionisu“ pavadintas balionų puokštę primenantis pūslių sietynas su veidrodėliais apklijuotu vienu jų, apšvietimas, reikšmių mainymasis skaitant kūrinių pavadinimus. O galiausiai iliustruoja per televizorių rodomas videoperformasas „Gamta kaip žaislas“ (2014), jame Karina Kazlauskaitė drauge su Jessica Moris (filmavo Hans Edward Hammonds) tarsi žaislus pagal filmuotojo komandą traukia tuos keistuosius kūrinius-papuošalus ir puošia viena kitą, tada atsisuka, trumpam sustingsta, užsimerkia, atsigauna, viską nusiima ir vėl iš pradžių. Mačiau, kaip kantriai visa tai stebėjo vaikai. Sakė, noriu pažiūrėti dar kaip šitą užsidės. Manau, tai savotiškas įrodymas, kad Kazlauskaitė sugeba atsigręžti į pirminį smalsumą, tarsi pamirštus, nes per daug įprastus, o po to kasdienybėje ištirpusius patyrimus, juos perkelti į kūrinius ir sukurtomis formomis sužadinti, atkurti pojūčius žiūrovui. Atkurti ne tiek intelektualiai, kiek pojūčiais. Ir vėl Palanga tam labai tinka, nes dažniausiai prie jūros mes vėl prisimename, kad turime kūną, jo pojūčius, o mus supa kvapai, gamta, gyvybė.

Paroda veikia iki gegužės 29 d.